Istorija vėl kartojasi? Atrodo, kad taip. Prieš metus perdirbėjai su pieno tiekėjais nejuokais kryžiavo ietis dėl mažėjančių pieno supirkimo kainų.
Tąsyk jos buvo mažinamos nusmukus pieno produktų, ypač sviesto, grietinėlės ir pieno miltų kainoms tiek Vokietijoje, tiek kitose Vakarų Europos šalyse.
Tarsi susisiekiantys indai
Padėtis panaši ir šįmet. Žaliavos supirkimo kaina jau pradeda trauktis. Tiesa, visi gamintojai tikina, kad tokio nuosmukio kaip prieš metus tikrai nebus.
„Europos valstybės – lyg susisiekiantys indai. Vos tik kurioje nors jų rinka persisotina pieno produktais, smunkančios jų kainos ima traukti ir žaliavos kainas”, – pasakojo didžiąją dalį gaminių eksportuojančios bendrovės Vilkyškių pieninės vadovas Gintaras Bertašius.
Baltijos šalių valstybių eksportui koją pakišo Europoje paplitusios užkrečiamosios gyvulių ligos. O galutinį pleištą tarp Vokietijos ir Rusijos prekybos santykių įkalė neva standartų neatitinkanti vokiškų gaminių kokybė.
Vinį įkalė Maskva
Pasak Lietuvos maisto pramonės federacijos direktoriaus Egidijaus Simonio, įtampa tarp Rusijos ir Vokietijos maisto produktų gamintojų pradėjo rusenti maždaug prieš pusantrų metų.
Pirmiausia žarijas įpūtė E.coli bakterijų daržovėse skandalas. Tuo metu Rusija nebeišrašė importo leidimų tam tikrose Vokietijos žemėse veikiančioms įmonėms.
Pernai įtampos laužas jau liepsnojo. Mat Vokietijoje kilus gyvulių užkrečiamosios ligos – Šmalenbergo viruso protrūkiui, sustabdytas skerdienos importas iš keleto dešimčių Vokietijos įmonių.
Šiuo metu Rusija akmenį ant eksporto ir importo kelio užritino ir 106 Vokietijos pieno perdirbimo įmonėms. Parduoti savo produktų Rusijoje jos negali, nors iki šiol ten parduodavo daugumą savo gaminių.
Siunčia signalą ūkininkams
Nuo pastarojo sprendimo praėjo vos keletas savaičių, o Europa jau ėmė dūsti nuo pieno produktų pertekliaus.
„Iš Lietuvos Vakarų kryptimi pieno produktus gabena iš viso 13 pieno perdirbimo įmonių, tarp jų – penkios didžiosios.
Vidutiniškai į užsienį išgabenama 50–55 proc. pieno gaminių.
O Vokietijoje laisvų produktų į rinką už mus paleido kone 10 kartų daugiau įmonių.
Atremti smarkiai padidėjusios konkurencijos nemažinant produktų kainos nepavyks”, – aiškino E.Simonis.
Todėl jau dabar perdirbėjai siunčia žemdirbiams signalą, kad išsaugoti dabartinių pieno supirkimo kainų jie neįstengs.
Šiuo metu už natūralaus (4,37 proc. riebumo ir 3,33 proc. baltymingumo) pieno kilogramą vidutiniškai mokama apie 1,044 lito. Pernai vasarą kaina buvo susitraukusi maždaug iki 0,75–0,9 lito. Tad kokio kritimo galima tikėtis dabar?
Pasak E.Simonio, tai paaiškės tik per ūkininkų ir pieno supirkėjų derybas. Jos truks visą kovą arba tol, kol prie pabaigos ims artėti šiuo metu galiojančios žaliavos pirkimo ir pardavimo sutartys.
Vokiečiai numušė kainas
Pasak pieno perdirbimo įmonės „Rokiškio sūris” valdybos pirmininko Daliaus Trumpos, įtampos Europos pieno rinkose atgarsis jau atsirito iki Lietuvos.
„Vokietijos gamintojai vien tik sūrių Rusijoje per mėnesį parduodavo per 6000 tonų – keliskart daugiau, negu parduodame mes. Tad Europoje vokiškų sūrių liko milžiniškas kiekis.
Pačioje Vokietijoje jų parduoti neįmanoma. Pirkėjai ten net ir norėdami tiek nesuvalgytų, nes ir iki šiol maistui jie netaupė.
Jie pirko sūrių kiek norėjo, ypač – savų. Užtat produktus, kurių nebepriima Rusija, vokiečiams teks parduoti kitose šalyse”, – kalbėjo D.Trumpa.
Su vokiškais pieno produktais lietuviškiems ypač smarkiai šiuo metu tenka konkuruoti Italijoje. Tai didžiausia lietuviškų pieno produktų importuotoja.
Vokiečiai savo gaminių perteklių bando parduoti būtent Italijoje, ir gerokai mažesnėmis kainomis, nei Lietuvos gamintojai.
Italija – viena iš keleto ES šalių, kurioje pieno balansas yra neigiamas: italai suvalgo pieno produktų daugiau nei pasigamina. Todėl sūriai šią valstybę pasiekia ir iš Lietuvos.
„Šiuo metu mūsų įmonės gaminiams vokiški sūriai daro didelį spaudimą. Mūsų produktų tiekėjai siunčia signalus vieną po kito, kad Vokietijos gamintojai siūlo juos daug pigiau, nei iki šiol italai mokėjo už mūsų gaminius”, – sakė D.Trumpa.
Jau pradėjo derybas
Kokia žinia laukia pieno tiekėjų Lietuvoje? „Šiuo metu už pardavimą atsakingi įmonės darbuotojai pradės lankytis pas juos ir derėtis dėl žaliavos kainos”, – sakė D.Trumpa.
Jo teigimu, sutartys, kurios buvo anksčiau sudarytos, galios tiek, kiek jose ir numatyta – mėnesį ar ilgiau. Bet sudarant naujas supirkimo kaina trauksis.
Panaši padėtis buvo ir prieš metus, kai eksporto rinkose pigo sviestas ir grietinėlė.
Šiemet viena priežasčių, verčiančių iš naujo įvertinti situaciją, yra Rusijos ir Vokietijos prekybos karas.
„Pastaruoju nutarimu Rusijos fitosanitarijos ir veterinarijos tarnyba sustabdė importo leidimus 90 proc. visų joje prekiavusių Vokietijos įmonių. Vokiečiai dirbo pagal savo kokybės standartus ir buvo įsitikinę, kad tai saugu.
Deja, Rusijos, kaip ir JAV ar Arabijos šalių maisto rinką kontroliuojančios institucijos turi kiek kitokį požiūrį į produktų kokybę. Ir reikalauja, kad į jį atsižvelgtų kiti”, – aiškino D.Trumpa.
Lietuviški sūriai palauks
Tikimybė, kad atsiriboję nuo vokiškų sūrių rusai labiau ims pirkti lietuviškus gaminius, kol kas ne itin didelė.
Mat Rusijoje kol kas yra į valias sukaupta vokiškų sūrių.
„Mūsų gaminių kainos spaudžiamos žemyn eksporto rinkose jau dabar.
Tik po mėnesio ar kito paaiškės, ar galėsime vokiškus pieno gaminius Rusijos parduotuvių lentynose pakeisti savais”, – sakė D.Trumpa.
Be to, Rusija pastaruoju metu ypač noriai pradėjo pirkti baltarusiškus produktus. Ir ne tik dėl slavų solidarumo: jiems netaikomas muito mokestis, todėl šie produktai – mažiausiai trečdaliu pigesni.
Kris, bet ne iki dugno
„Pienininkystė – globalus verslas. Jei vienose valstybėse atsiranda prekybos apribojimų, gamintojai atranda kitas šalis.
Būtent dėl to šiuo metu vokiški produktai atsidūrė rinkose, kuriose paprastai prekiaujame mes”, – sakė G.Bertašius.
Lietuviški sūriai, sviestas, grietinėlė, industriniai produktai (išrūgos, pieno milteliai) – visa tai šiuo metu sulaukė aštrios vokiečių konkurencijos.
Nors, anot G.Bertašiaus, krize tai dar nekvepia, bet kainų mažėjimo tendencijos jau ryškėja.
Nepraėjo nuo Rusijos kirčio Vokietijai nė mėnuo, o išrūgų pardavimo kaina Vakaruose jau pradėjo trauktis. Pinga pieno riebalai, pieno miltai.
„Užsienyje parduodame gerokai daugiau nei pusę savo produkcijos.
Tačiau dabartinė padėtis mažina pajamas. Todėl teks kirpti ir žaliavos supirkimo kainas”, – sakė G.Bertašius.
Jo teigimu, gera žinia pieno ūkiams bus ta, kad šiemet žaliavos supirkimo kainos nenukris taip žemai, kaip kad būta praėjusiais metais.
Pirkėjai jokių pokyčių nepajus
Nors pieno supirkimo kainos mažės, vartotojams neverta laukti jokių pieno produktų kainų pokyčių.
„Vidutinė varškės, pieno ar sūrių kaina parduotuvėse nesikeitė maždaug 10 mėnesių.
Tačiau žiemą už žaliavą ūkiams mokėjome 20 proc. brangiau, palyginti su pernykščio rudens kainomis. Tad mums, gamintojams, tenka laviruoti: tai, ką prarandame žiemą, susigrąžinti vėliau”, – miglos nepūtė G.Bertašius.
