Tuomet Europos Komisija nusprendė, kad dešimtoji procentinio punkto dalis yra didžiulė kliūtis įstoti į euro klubą. Vienintelis iš vadinamųjų Mastrichto kriterijų, kurių tąsyk neatitiko mūsų šalis, buvo infliacija: 2006-ųjų kovą ji siekė 2,7 proc., o aukščiausia riba galėjo būti 2,6 procento.
Nepadėjo net spėjami užkulisiniai susitarimai su prekybininkais, kad jie tuokart nebrangintų produktų.
Kas gali sukliudyti šį kartą? Biudžeto deficitas, regis, atitiks visus reikalavimus, nacionalinės skolos dydis – irgi. Dėl palūkanų normų ar juolab valiutos stabilumo problemų irgi neturėtų kilti.
Ko gero, vienintelis nerimą keliantis rodiklis vėl bus kainų lygis. Antai praėjusį gruodį vidutinė metų infliacija Lietuvoje siekė 2,9 proc., o euro zonos vidurkis buvo 2,2 procento.
Paprasti žmonės iš esmės neturi jokių galimybių suvaldyti kainų augimo, tačiau Vyriausybė ir Seimas šiokių tokių svertų gali surasti.
Antai metais anksčiau už mus eurą greičiausiai įsivesianti Latvija krizės metu iš visų Baltijos šalių nukentėjo labiausiai. Tačiau dėl protingo valstybės valdymo latviai jau netrukus peržengs euro zonos slenkstį.
Kas buvo padaryta kaimyninėje šalyje? Stojus sunkmečiui Ryga nepabūgo įvesti kone didžiausių mokesčių Baltijos šalyse. Pavyzdžiui, pridėtinės vertės mokesčio tarifas ten siekė 22 proc., o Lietuvoje – 21, Estijoje, 2011 metais įstojusioje į euro zoną, – 20 procentų.
Latviams toks žingsnis leido į biudžetą surinkti daugiau pajamų. Kai reikalai pasitaisė, pernai kartelė buvo nuleista vienu procentiniu punktu. Toks sumažinimas neabejotinai padėjo suvaldyti kainų augimą.
Lietuva dar turi tokią manevro laisvę ir galbūt gali suspėti taip pažaboti infliaciją. Bet tokiu atveju gali kilti grėsmė dėl per didelio biudžeto deficito.
Kita vertus, ir patys politikai atsižegnojo nuo panašių veiksmų. Anot premjero A. Butkevičiaus, jokių dirbtinių priemonių nebus imamasi.
Ar tai protinga, jei tikrai norime po mažiau nei dvejų metų atsiskaitinėti eurais? Taip. Tik būtina pateikti receptų, kaip paveikti kainų didėjimo tendenciją.
Kone visi ekonomistai sutaria, kad bene daugiausia įtakos turėtų atpigęs šildymas. Tačiau biokuro katilai statomi per lėtai, ką jau kalbėti apie vis dar nejudančią daugiabučių renovaciją.
Lieka dar vienas rezervas – bent laikinai pigesnės rusiškos gamtinės dujos.
Ženklų, kad tai gali pavykti pasiekti, yra. Vienas jų – Vyriausybės susitikimai su „Gazprom” atstovais pagaliau vyksta.
To nebuvo ištisus ketverius metus, kol ministrų kabinetui vadovavo A. Kubilius, o energetikos sektoriuje karaliavo A. Sekmokas.
Tačiau kuo baigsis neoficialios ar oficialios derybos su rusais, kol kas galima tik spėlioti. Tikrai neįtikėtina, kad „Gazprom” lengva ranka Lietuvai „padovanotų” eurą ir nepaprašytų ko nors mainais.
Kita išeitis – Lietuvai nedaryti nieko ir laukti, kol naftos kainos nukris iki 100 dolerių už barelį ar dar žemiau. Tuomet automatiškai ims pigti energijos ištekliai, kurių kainos pokyčiai daro bene didžiausią poveikį infliacijai.
Bet to tikėtis būtų pernelyg naivu. Kaip rodo pastarojo dešimtmečio įvykiai pasaulio rinkose, pasyvumas nieko negarantuoja nei naftai atpigus iki 40, nei pabrangus iki 140 JAV dolerių už barelį.
Tad akivaizdu, kad euro įvedimo datą paskelbusi Vyriausybė negalės sau leisti prabangos sėdėti sudėjus rankas. Kitaip pažadai dar kartą liktų neįgyvendinti, pavyzdžiui, kaip pernykščiai A. Kubiliaus svaičiojimai apie eurą Lietuvoje jau 2014-aisiais.
Pasistengti reikės ir įtikinėjant žmones. Verslininkams seniai akivaizdu, kad iš lito liko tik pavadinimas. Tai jau seniai tas pat euras, tik tenka papildomai mokėti už valiutos keitimą.
Vis dėlto narystė euro zonoje nėra vien privilegija, bet ir įsipareigojimas. Jei Lietuva įsivestų eurą, jai taip pat gali tekti prisidėti gelbėjant sunkumų turinčias šio klubo šalis. Kita vertus, iškilus bėdų, ir mes patys nebūtume palikti likimo valiai.
Vis dėlto dėl pastaraisiais metais kilusių bėdų euro zonoje mūsų visuomenė gana skeptiškai žvelgia į bendrą ES valiutą. Nors, tiesą sakant, rimtų apklausų šia tema lyg ir nebuvo.
Todėl dabartinei Vyriausybei teks nelengva užduotis įrodyti žmonėms euro naudą. Kaip? Vien kalbų iš tribūnos tikrai neužteks. Reikės argumentų, pagrįstų ne tik išmone, bet ir svariais skaičiais.
Šiaip ar taip, bent iš Baltijos valstybių euro klube lietuviai tikrai bus paskutiniai.
Lygiai taip pat, kaip buvo paskutiniai Europos pagonys. Arba paskutiniai, palaidoję analoginę ir įsivedę skaitmeninę televiziją.
Tad dabartinės valdančiosios daugumos laukia iš tiesų istorinis iššūkis.
Juk jei ir 2015-aisiais nepavyktų įsivesti euro, Lietuva visame pasaulyje išgarsėtų kaip valstybė, nesugebėjusi to padaryti net du kartus.
