Siksto koplyčia, Šv.Mortos svečių namai, visas Vatikanas konklavos dienomis tampa savotiška tvirtove. Neprieinama, neperprantama ir neįmanoma interpretuoti.
Vieninteliu kelių tūkstančių žurnalistų informacijos šaltiniu apie tai, kas vyksta mažiausios pasaulio valstybės teritorijoje, tampa nedidelis kaminas ir dūmų spalva.
Kelissyk juoda ir vieną – balta. Popiežiaus rinkėjus saugoti paslaptį įpareigoja priesaika. Ir ne viena, o kelios.
Bausmė prasižengusiam kardinolui – atskyrimas nuo Bažnyčios. Dėl visiško, kone mistiškai saugomo menkiausių konklavos įspūdžių slaptumo nėra jokių žinių apie tai, kas vyksta Siksto koplyčioje. Nebent spekuliacijos pagrįstos neva tikru kardinolo dienoraščiu, kurį paskelbė žurnalistas Lucio Brunelli.
Sulaužė tylos priesaiką?
Pats popiežiaus rinkimų terminas, išvertus jį iš lotynų kalbos, rodo, kad konklava yra absoliutus viešumo neigimas: „cum clave” reiškia „užrakintas raktu”.
Vienas unikalus atvejis – italų žurnalisto L.Brunelli žurnale „Limes” paskelbtas slaptas kardinolo dienoraštis, pasakojantis apie tai, kas vyko 2005 metų konklavos metu, iki šiol neduoda ramybės smalsuoliams.
Kas yra dienoraštį rašęs kardinolas elektorius – italas ar kitos tautybės hierarchas? Jis dar gyvas ar jau miręs? Ar jis pasakojo visą tiesą, ar ką nors nuslėpė?
Kodėl nutarė sulaužyti priesaiką? Šito visuomenė, matyt, niekada taip ir nesužinos.
Įspūdžiai pernelyg tikroviški
Paskelbtą nežinomo kardinolo dienoraštį kai kas paskubėjo pavadinti fikcija. Tačiau jame pernelyg daug autentiškų detalių, jas kažin ar galėtų prasimanyti net labai kruopščiai informaciją renkantis žurnalistas.
Pavyzdžiui, pasakojimas apie Šv.Mortos svečių namų, kuriuose konklavos metu gyvena kardinolai, įrangos ypatumus.
„Įžengęs į kambarį ir padėjęs lagaminus, pabandžiau atidaryti langines. Tačiau langinės neatsidarė. Čia dirbančios vienuolės paaiškino, kad taip turi būti – langinės užkaltos”, – rašoma dienoraštyje.
Yra ir kitų detalių. 1996 metais Šv.Mortos svečių namai buvo pertvarkyti į saikingai prabangų viešbutį.
Anksčiau kardinolai konklavos metu gyvendavo celėse, kuriose net nebūdavo patogumų.
Dabar tokių nesklandumų nėra, tačiau atsirado draudimas rūkyti. Tad Portugalijos kardinolui Jose da Cruzui Policarpo tekdavo išeiti parūkyti cigaro į lauką.
Iš viešbučio į „darbą”
Siksto koplyčioje rinkti popiežiaus kardinolus elektorius vežiodavo šeši mikroautobusai.
Lemiamą balsavimo dieną, balandžio 19-ąją, vokiečių kardinolas Walteris Kasperas nutarė pasivaikščioti. Juk Vatikanas nedidelis – vos pusė kvadratinio kilometro.
Mobilieji telefonai, kompiuteriai, laikraščiai? Jokių kalbų.
Jeigu jau „užrakinti raktu”, tai užrakinti. Kardinolai neturėjo galimybių bendrauti su išoriniu pasauliu.
Tiesa, elektoriai turi teisę bendrauti tarpusavyje. Dideli susirinkimai, kurių metu būtų aptariama rinkimų strategija, nebuvo kviečiami. Tačiau kardinolai susitikdavo ir tardavosi nedidelėmis grupėmis po du, po tris, po keturis. Archajiška?
Užtat patikima slaptajame nežinomo kardinolo dienoraštyje pateikti konkretūs balsavimų skaičiai. Kas už ką. Ir kas prieš ką. Žinoma, fotografuoti ar filmuoti mobiliuoju telefonu sulaužęs priesaiką konklavos dalyvis negalėjo.
Kita vertus, archajiški, šimtmečiais nekintantys konklavos ritualai ir šiandien veikia be priekaištų: visi rinkimų dokumentai po kiekvieno balsavimo kruopščiai naikinami.
Jie sudeginami Siksto koplyčios ketaus krosnelėje.
Po pirmojo balsavimo 2005 metų konklavos rezultatai buvo tokie: vokietis Josephas Ratzingeris – 47 balsai, argentinietis Jorge Bergoglio – 10, italai Carlo Maria Martini – 9, Camillo Ruini – 6, Angelo Sodano – 4, Dionigi Tettamanzi – 3, hondūrietis Oscaras Maradiaga – 2.
Kokiu būdu konklavos eigą aprašęs kardinolas sugebėjo tiksliai perteikti šiuos skaičius? Elektorius naudojo labai paprastą sistemą, svarbiausi jo ginklai – atmintis, popierius ir pieštukas.
Pasibaigus balsavimui kardinolams čia pat skaitomi rezultatai. Jie turi teisę pasižymėti balsus gavusius kandidatus ant popieriaus lapo.
Tiesa, šis dokumentas drauge su balsavimo biuleteniais sudeginamas. Tačiau slaptasis informatorius, vos sugrįžęs į viešbutį, vėl imdavosi popieriaus, pieštuko.
Pasikliaudamas savo atmintimi jis tiksliai atkurdavo kandidatų turnyrinę lentelę.
Išniro „juodasis arkliukas”
Pirmasis balsavimas pats svarbiausias.
Jo metu išryškėja pirminis jėgų išsidėstymas konklavos šachmatų lentoje, paaiškėja lyderiai, prasideda pozicinė kova.
2005 metų konklavoje aiškus lyderis buvo vokiečių kardinolas iš Bavarijos J.Ratzingeris. Mirusio popiežiaus Jono Pauliaus II artimas bendražygis, moralinis Vatikano kurijos autoritetas, ryškiai konservatyvių pažiūrų Bažnyčios doktrinų saugotojas.
Svarbiausias jo oponentas turėjo būti buvęs Milano arkivyskupas, intelektualas Carlo Maria Martini.
Šis hierarchas po savo vėliava turėjo suburti visus konklavos liberalus ir tapti opozicija J.Ratzingeriui. Bet netapo.
Gavęs vos 9 balsus, kituose balsavimuose jis atsitraukė į šalį. Jo vietą užėmė nauja konklavos jėga – italų kilmės argentinietis J.Bergoglio.
Prie jo ėmė šlietis vadinamieji Bažnyčios kairieji ir J.Ratzingerio oponentai: vokietis Karlas Lehmannas, belgas Godfriedas Danneelsas, kai kurie Lotynų Amerikos ir JAV kardinolai.
Šv.Petro aikštėje susibūrę žmonės, žurnalistai iš viso pasaulio pirmąją popiežiaus rinkimų dieną net nesuprato, ar ji jau prasidėjo, ar įvyko pirmasis konklavos balsavimas.
Vėlai vakare iškilę juodos spalvos dūmai parodė, kad kardinolai neketina gaišti laiko. Niekas, žinoma, nežinojo, kad konklavoje išryškėjo du lyderiai.
Ir kad Siksto koplyčioje prasidėjo kova tarp vokiečio J.Ratzingerio ir argentiniečio J.Bergoglio. Vienas jų turėjo tapti 265-uoju apaštalo Petro įpėdiniu.
Konservatorių ir liberalų kova
Toliau priesaiką sulaužiusio kardinolo dienoraštis pasakoja, kokia įtempta kova mezgėsi tarp konservatorių ir liberalų.
69 metų argentinietis kito balsavimo metu daugiau kaip tris kartus sustiprino savo bloko pozicijas. Balandžio 19-osios rytą, pirmojo balsavimo metu, jis gavo 35 balsus.
J.Ratzingeris taip pat stiprino pozicijas, pelnęs dar 18 balsų.
Skirtumas tarp Bavarijos ir Buenos Airių kardinolų sumažėjo iki 12 punktų. Tačiau abiem iki popiežiaus žiedo, kurį užsimauti gali du trečdalius, arba 77, balsų gavęs kandidatas, buvo likę daug darbo.
Kokio darbo? Pokalbių su dar neapsisprendusiais elektoriais. Jie daugiausia vykdavo Šv.Mortos svečių namuose vakarais po varginančių ir jaudinančių balsavimų Siksto koplyčioje.
Antrajame ryto balsavime Lotynų Amerikos dvasininkas toliau kaupė jėgas. Už jį balsavo jau 40 rinkėjų, J.Ratzingerio rezultatas – 72 balsai.
Iki pontifiko titulo jam trūksta vos penkių balsų, tačiau J.Bergoglio šalininkai tikisi ramiau atsikvėpti: matematiškai 40 balsų yra ta suma, kuri jeigu ir negarantuoja laimėtų rinkimų, bent jau užtikrina kompaktišką opozicijos bloko jėgą. Ji gali užkirsti kelią J.Ratzingeriui.
Kardinolo J.Bergoglio šalininkų vaizduotę vis labiau kaitino neįprasta galimybė pirmą kartą Bažnyčios galva paskelbti Lotynų Amerikos atstovą.
2005 metų balandžio 19 dieną 16 val. 30 min. Romos laiku įvyko lemiamas – trečiasis balsavimų raundas. Bet prieš tai dar buvo pietūs.
Jų metu kardinolai elektoriai bendraudami tarpusavyje suprato, kad kamerlingo šūksnis miestui ir pasauliui „habemus papam” – turime popiežių – greičiausiai nuaidės dar tą patį vakarą.
Kas taps Kristaus vikaru – naujoji Bažnyčios jėga ar tradicijos ir tęstinumas? Baigę pietauti ir vykdami į Siksto koplyčią kardinolai jau žinojo, kas įvyks. Tai nujautė ir slaptą dienoraštį rašęs kardinolas.
„Kai 115 rinkėjų 16 valandą įžengė į Siksto koplyčią, konklavos baigtis jau buvo nuspręsta. Įvyko tai, kas būdinga didžiulės įtampos sportiniams mačams.
Kai silpnesnis varžovas netinkėtai perima iniciatyvą, lyderis sutrinka.
Tačiau entuziazmas, noras laimėti ir optimizmas gelbėja ne visada. Konklavoje tąsyk laimėjo patirtis ir strateginis mąstymas.
Lotynų Amerikai neteko džiaugtis pirmuoju istorijoje popiežiumi. J.Ratzingerio šalininkai įtikino J.Bergoglio bloko atstovus pereiti į vokiečių kardinolo stovyklą.
Paskutiniame balsavime Siksto koplyčioje Benediktu XVI paskelbtas popiežius pelnė 84 balsus, jo oponentas – 26.
Pralaimėjęs varžysis darsyk?
Kokie poziciniai mūšiai vyks po kelių dienų prasidėsiančioje konklavoje?
Kas įsiverš į lyderius nuo pirmojo balsavimo? Kas oponuos?
Šito kol kas nežino niekas, bet, galimas dalykas, niekada taip ir nesužinos. Išskyrus, žinoma, 115 Bažnyčios kunigaikščių – rinkėjų. Tarp jų, beje, bus ir 2005 metais apmaudžiai rinkimus pralaimėjęs kardinolas iš Buenos Airių J.Bergoglio.
Popiežiaus rinkimai – intrigų ir minios šėlsmo metas
Artimiausiu metu vyksiantys popiežiaus rinkimai gali būti vieni labiausiai intriguojančių pastaraisiais dešimtmečiais. Bet vargu ar kuri šių laikų konklava prilygs praėjusiems rinkimams, kuriuose netrūko tarptautinių intrigų, karališkųjų giminių įsikišimo ar net riaušių.
Konklava turi tęstis nei daug, nei mažai – tol, kol išrenkamas popiežius. O tai gali užtrukti.
1268-aisiais prasidėjusi atvira konklava užtruko net 3 metus ir baigėsi tik tada, kai paprasti gyventojai užrakino kardinolus, nuplėšė stogą ir maitindami vien tik duona su vandeniu gąsdino elgtis dar blogiau.
Didžiąją XIV amžiaus dalį popiežiai buvo renkami Prancūzijoje, Avinjono mieste. Popiežiui Grigaliui XI nusprendus persikelti į Romą, prancūzų kardinolai dar tikėjosi išlaikyti įtaką ir kitą popiežių sugrąžinti į Avinjoną.
Tačiau Romos gyventojai išsigando, kad kitas popiežius vėl bus prancūzas, tad įsiveržę į konklavos salę jie leido suprasti, jog popiežiumi neišrinkus žmogaus iš Romos kardinolų galvos taps tokios pat kaip ir raudonos kardinolų kepurės.
Kardinolai iš dalies nusileido ir popiežiumi išrinko italą. Jis tapo Urbonu VI. Tačiau vėliau daugeliui teko gailėtis dėl šio sprendimo, mat itin keistas ir žiaurus popiežiaus būdas kėlė minčių, ar pontifikas nebus pamišęs.
Pripažinus klaidą buvo išrinktas kitas popiežius prancūzas Klemensas VII, tiesa, Urbonas VI nesutiko su naujais rinkimais ir subūręs naujų kardinolų grupę suskaldė Katalikų bažnyčią iki pat XV a. pradžios.
Viena skandalingiausių buvo 1492 metų konklava, kuri pirmą sykį vyko Siksto koplyčioje. Manoma, kad įvairiomis neteisėtomis priemonėmis – šantažu, bauginimais, o ypač kyšiais ir pažadais atsidėkoti ispanų kardinolas Rodrigo Borgia (nuotr.) kone nusipirko Šventąjį Sostą ir tapo popiežiumi Aleksandru VI.
Tiesa, vienas pagrindinių jo varžovų ir kritikų kardinolas Giuliano della Rovere pats įtartas ryšiais su Prancūzijos karaliumi, kuris sumokėjo 200 tūkst. dukatų už italo išrinkimą. Valdant Aleksandrui VI kardinolas G.della Rovere rezgė įvairius sąmokslus siekdamas nušalinti varžovą, o galiausiai pats buvo išrinktas popiežiumi, gavusiu Juliaus II vardą.
Prancūzijos karaliai ir toliau kišosi į popiežiaus rinkimus. Mirus popiežiui Pauliui III 1549 metais konklavos taisykles ėmėsi reguliuoti Prancūzijos monarchas Henrikas II ir Šventosios Romos imperijos valdovas Karolis V.
Konklava liūdnai pagarsėjo ir papirkinėjimais – Romos bankininkai derėjosi su kardinolais dėl lažybų, kas taps popiežiumi, ir nuodijimais – vienas favoritu laikytas kardinolas mirė staigia ir netikėta mirtimi.
Popiežiumi išrinkus Julių III drama pasikartojo po 10 metų – naujasis popiežius Paulius IV tapo vienu nemėgstamiausių Romoje, ypač dėl prostitučių išvijimo iš miesto. Jam netikėtai mirus minia gyventojų sukėlė riaušes, per kurias buvo nuversta popiežiaus statula.
Teko rengti naują konklavą, kuriai užsitęsus po 4 mėnesių vėl pakvipo naujomis riaušėmis. Vienas kardinolas atsisakė balsuoti už stiprų kandidatą, motyvuodamas tuo, kad jis turi sūnų. Tačiau radus kompromisą paaiškėjo, kad išrinktasis popiežius Pijus IV turi mažiausiai kelis vaikus. Jis buvo paskutinis iš popiežių, oficialiai turėjusių vaikų.
