Nevyniokime žodžių į vatą ir tiesiai rėžkime – kalbama apie nacionalistinį jaunimą, o ne apie romantiškus jausmus puoselėjančius, tautine tapatybe globalaus pasaulio mišrainėje susirūpinusius žmones.
Būtent skustagalvių išsišokimų ir rasistinių plakatų labiausiai baiminasi valdžia. Taip, tai iš tiesų yra gėda Lietuvai ir lietuviams. Bet ar įmanoma sterilizuoti tokį masinį demokratijos reiškinį kaip mitingas, demonstracija?
Uždrausti paprasta. Daug sunkiau išaiškinti ir įdiegti jauniems žmonėms supratimą, kas yra patriotizmas, tautinės vertybės vis labiau ankštame, susimaišiusių kultūrų pasaulyje.
Jau sunku kalbėti net apie tradicinę lietuvių virtuvę, nes sušiai tapo populiaresni už didžkukulius.
Lietuviškas nacionalizmas nebėra gynybinis, koks buvo carinės Rusijos ir sovietų okupacijos laikais. Anekdotas apie tai, kaip lietuviai apsidžiaugė, kad į kosmosą pakilo Jurijus Gagarinas ir pareiškė viltį, jog visi rusai paskui jį išskris – nebeatrodo nei juokingas, nei aktualus.
Patriotiniu vadinamą jaunimą į Kovo 11-sios eisenas jau ne pirmi metai suburia baimė. Būtent – globalaus pasaulio iššūkis, imigracijos baimė. Jis būdingas ne tik jaunimui.
Baimės kompleksas atsirado, kai prieš maždaug dvi dešimtis metų lietuviai pirmąkart pamatė Paryžių ir Londoną. Ir pamatė ne Charleso Dickenso ar Emile Zola aprašytą Vakarų kultūros širdį, o Afriką ir Arabiją. Ir anaiptol ne tokią romantišką, kaip pasakose „Tūkstantis ir viena naktis“.
Filosofai ir politologai dabar ginčijasi, ar kultūrų katilas sunaikins senąją gerąją Europą, ar atvirkščiai - ją praturtins.
Tautinės aistros kunkuliuoja ne tik „atsilikusio“ mentaliteto Rytų Europoje, bet ir Vakaruose. Katalonai nori atsiskirti nuo Ispanijos, flamandai reikalauja išmontuoti XIX a. didžiųjų Europos valstybių sukonstruotą Belgijos valstybę.
Nacionalizmas ir patriotizmas turi aiškias apibrėžtis, bet skirtingu laiku ir skirtingų visuomeninių grupių jos suvokiamos skirtingai.
Pavyzdžiui, man tikri Lietuvos patriotai yra į Vakarų Europos universitetus ir JAV Silicio slėnį mokytis ir dirbti išvykę jaunuoliai, tvirtai pasiryžę grįžti į Lietuvą. Ir sukurti kitokią, savo matymo Lietuvą.
Nacionalinės didvyrės yra jaunos Lietuvos moterys, kurios nenuseka paskui senio vakariečio storą piniginę, o savo šalyje ryžtasi gimdyti daugiau nei du vaikus.
Bet suprantu, kad eidamas Gedimino prospektu su šūkiu „Lietuvaitės! Gulkitės į lovą tik su lietuvaičiais!“ nieko nepakeis.
Lietuvaičiams pirmiausia reikia mažiau plempti alaus ir moterims dovanoti gėles ne tik per Kovo 8-ąją.
Sutinku ir su šūkiu „Lietuva – lietuviams!“, bet su viena išlyga. Lietuviu turi būti laikomas gete sušaudyto žydo sūnus Mykolas Sluckis, klasikinę lietuvių literatūrą, paremtą Vingių Jono apšiktais marškiniais stilistika, paįvairinęs giliu psichologizmu.
Tikru lietuviu turi būti laikomas ir rašytojas Markas Zingeris, savo romanuose aprašęs nepakartojamą tarpukario Kauną, Mažąjį Paryžių.
Garbės lietuviu turi būti pripažintas ir Stalino lageriuose nukankintas rusų filosofas Levas Karsavinas. Pasitraukęs iš bolševikinės Rusijos, jis per metus išmoko lietuvių kalbą, dėstė Kauno Vytauto Didžiojo universitete, jo indėlis į tarpukario Lietuvos kultūrą iki šiol menkai įvertintas.
O prieš maždaug dešimt metų „patriotiški“ kauniečiai rėksmingai išreikalavo, kad L. Karsavino vardas būtų ištrintas iš vienos Kauno mokyklos pavadinimo – atseit, rusiška pavardė daro gėda „tautiškam“ miestui.
Žinoma, tai darė ne normalūs kauniečiai ir net ne lietuviai, o buduliai. Štai dar viena sąlyga, kad būtų pateisintas šūkis „Lietuva – lietuviams“. Iš lietuvių tautos sąvokos reikia pašalinti „Juden raus“ („Žydus lauk“) rėkaujančius skustagalvius budulius.
Jie ne lietuviai, o naujas žemosios kastos darinys. Tiesiog – buduliai. Ir Lietuva – ne jiems.
