Tačiau taip yra gatvėje. Televizoriaus dėžėje viskas stebuklingai apsiverčia. Kad ir ką ten įkiši — jam iškart garantuota liaudies meilė ir užuojauta. Kalinės ir policininkai, valkatos ir nevykėliai verslininkai ar politikai spaudžia tautos meilės ašarą labiau negu sovietų laikų stomatologas.
Vienintelė sąlyga — sulindę į televizorių jie privalo nieko nekalbėti, o tik dainuoti arba šokti.
Tegul Andriaus Užkalnio laidoje sutinę buržujai filosofuoja apie tai, kad valstybė nieko visuomenei neduodančiam, tačiau mokančiam kaulyti piliečiui per mėnesį įvairiomis pašalpomis ir maistu išdalija per 1200 litų.
Tegul TV žiniose pašalpas dalijantis seniūnas piktinasi, kad remiamas rajono gyventojas jau įsigijo automobilį, tačiau vis tiek reikalauja pristatyti labdarą iki durų.
Tegul teisinasi, kodėl nemyli tėvynės ir savo vaikų, emigruojantys jaunų šeimų tėvai, kurie sąžiningai ardami, mokėdami visus mokesčius ir negaudami jokių kompensacijų vos surenka 800 litų asmeniui. „Bla bla bla“, — kaip pasakytų amerikietis. Kalbos niekam neįdomios. Norite užuojautos? Meilės? Šokite ir dainuokite!
Įsijungiu „Chorų karus“ ir iškart suprantu — visokiems menininkams ir dainininkams išvis reikia apsikasti pernykščiais lapais. Kam jie, po velnių, reikalingi, jei Lietuvos benamių choras dainuoja gražiau už lakštingalas? Sakote — fonograma? Choro dalyviai net žiopčiodami tik kas trečią žodį daugmaž teisingai apžioja? Koks skirtumas! Jie turi laimėti, nes mums jų gaila.
O jei kas nors dar drįsta nesigailėti — televizorius paslaugiai perkelia į tuos klaikiuosius nakvynės namus. Parodo kokių trejų metų senumo skalbyklę, kuri vis neveikia, beveik naujas, tačiau tokias pigias, varvančias kriaukles tualete, sveiką kaip jautis, tačiau begaliniame skurde gyvenantį jaunuolį, kurį (o Viešpatie!) spaudžia notarai, reikalaudami sumokėti baudas už važinėjimą visuomeniniu transportu be bilieto.
Ir mes sutirpstame. Ranka nevalingai siekia telefono, siunčia užuojautos balsą, o akys paslaugiai nebemato, kad bedarbiai repetavo dešimtkart mažiau negu dirbantys. Viskas nublanksta prieš klaikią tų vargšelių buitį.
Taip ir tęsia savo apsukas patogus užuojautos ratas. Jau mylėjome kalines, nė neklausdami, ko pridirbo, kad prarado laisvę. Balsuodami už klaikiai šokantį verslininką negalvojome, kad jei žmogui nepakanka smegenų suprasti, kad jis nemoka judėti, jų gali nepakakti ir bankui valdyti. Politiką su karvės tešmeniu mylėjome daug labiau negu tą patį politiką Seimo tribūnoje.
Ir tik kai nutaręs nebekankinti savo skonio ir neeikvoti užuojautos atsargų perjungiau kanalą — BBC2 pradėjo rodyti „Top Gear“ (visiems rekomenduoju svetainę www.filmon.com) — staiga supratau: užuojauta yra paskutinis dar veikiantis lietuviškos televizijos variklis.
Būtent todėl jokiu būdu negalima piktintis, kad Radžis televizoriuje populiaresnis už Andrių Mamontovą.
Nesvarbu, kad pirmasis koncerte imituodamas dainavimą dažnai tingi mikrofoną prie lūpų kelti — jis visuomet bus labiau mylimas, nes yra už ką užjausti!
Būtent todėl dirbantis politikas kelia neapykantą, o prisidirbęs vėl tampa mylimas — jį jau galima užjausti. Ir net jei benamių choro vyrai pratęs Irmos Jurgelevičiūtės užkulisių tradiciją, tai bus tik dar vienas balas jų naudai.
Taigi dėsnis aiškus: jei nori į televiziją (ir ne tam, kad keiktų, o kad mylėtų), užmiršk protingas kalbas ir tapk apgailėtinas. Geriausiai — benamis! Labai humaniškas ir kiekvienam prieinamas atrankos būdas.
Štai nusigyvens niekam nereikalingi menininkai iki benamių ir taps reikalingi televizoriui — liaudis paverks, plos katučių žavėdamasi naujų benamių talentais. Ir — atvirkščiai — nelaužys benamiai vandens čiaupų savo nakvynės namuose, negadins skalbyklės, išsiplaus grindis, nutars įsidarbinti (neduok Dieve), ir sakiny „Gailėtis, nereikia keikti“ kablelis tuoj pakeis vietą.
Televizoriaus teisme visi užjaučia teisiamąjį ir nekenčia prokuroro. Sėdinčiai ant sofos prieš televizorių liaudžiai reikia ne protingo, mokančio ar galinčio, o kuo labiau puolusio herojaus. Tiesa, labai trumpam. Iki laidos titrų. Paskui veikia kitas senas dėsnis: iš užuojautos galima permiegoti, bet mylėti ir kartu gyventi būtų didelė klaida.
