Šią tiesą galima prisiminti ir kartu su pirmuoju Seimo pavasario sesijos posėdžiu prasidėsiančio naujo politinio sezono išvakarėse.
„Lietuvo rytas” paskelbė, jog mažiausiai aštuoni esami ar buvę Seimo nariai atsidūrė prokurorų akiratyje dėl to, kad galėjo patyliukais už likutinę vertę įsigyti praėjusią kadenciją už biudžeto pinigus nuomotus automobilius parlamentinei veiklai.
Tarp šių politikų – ir kairieji, ir dešinieji, ir net kai kurie ministrai.
Socialdemokratė M. A. Pavilionienė, už kurios automobilį mokesčių mokėtojai paklojo apie 52 tūkstančius litų ir kurio likutį sumokėjo ji pati, į visus klausimus apie savo manevrą atsako taip: „Ir ką?”
O štai konservatorius L. Sabutis tikino tapęs žiaurios neteisybės auka. Esą po to, kai praėjusią kadenciją dėl sunkmečio buvo sumažintos lėšos parlamentinei veiklai, jis nebegalėjo nutraukti sutarties, tad turėjo investuoti į automobilį pernelyg daug asmeninių pinigų, todėl vėliau jį įsigijo.
Tai, kad į šį automobilį mokesčių mokėtojai investavo beveik 68 tūkstančius litų, politikui nė motais.
Kiti parlamentarai su bendrovėmis rengė tamsius mainus, dar kiti tiesiog atsisakė apie tai kalbėtis.
Dažnas buvęs ar esamas tautos išrinktasis tiesiog spinduliavo įniršiu, kad kažkas apskritai drįsta lįsti į jo „asmeninį gyvenimą”.
Nesunku suprasti, iš kur toks „automobilininkų” įžūlumas. Juk prokurorai šiais reikalais buvo pradėję domėtis dar praėjusios kadencijos pradžioje.
Tuomet paaiškėjo, jog net keliolika parlamentarų su bendrovėmis buvo sudarę specialias sutartis dėl automobilių išpirkimo kadencijai pasibaigus. Kiek buvo sudaryta žodinių ir nerašytų susitarimų – nežinia.
Tačiau prokurorų akiratyje atsidūrusiems ir neteisėtą veiklą jau vykdžiusiems pateptiesiems nė plaukas nuo galvos nenukrito. Jie suskubo tų atpirkimo sutarčių atsisakyti, o dauguma geradarių stojo už verteivas mūru.
Buvusi Etikos ir procedūrų komisija už uždarų tiesiog nusprendė, kad kolegos tyri lyg krištolas.
Kaip klostytis padėtis dabar, jei prokurorai ir vėl nuspręs perduoti Seimo narių likimą į jų kolegų rankas?
Pagrindo laukti kitokios baigties nei praėjusią kadenciją beveik nėra.
Šios kadencijos Etikos ir procedūrų komisija irgi jau pasirodė ir bedantė, ir, kaip pirmtakė, kone paralyžiuota.
Nors etikos sargams vadovauja konservatorius V. Stundys, įvairiomis manipuliacijomis komisijoje daugumą įgijo valdantieji, pirmiausia „darbiečiai”, kurie tapo savotiškais dirigentais.
Negana to, ir ši komisija kada panorėjusi užtrenkia duris viešumui – esą susirinkdama į neoficialius ir neskelbiamus „pasitarimus”.
Toks „pasitarimas” buvo surengtas ir šią savaitę, o jame, be abejo, svarstyti prokurorų ir automobilių reikalai.
Tiesa, Seimo pirmininkas „darbietis” V. Gedvilas viešai pareiškė, jog automobilius už mokesčių mokėtojų lėšas privatizavę parlamentarai „prasilenkia su etika”.
Tačiau tokį pareiškimą sunku laikyti kuo nors kitu, kaip bandymu išpūsti nedidelį viešųjų ryšių burbulą. Ir dar ne itin pavykusiu.
Juolab kad paaiškėjo, jog ir paties V. Gedvilo gerovė už mokesčių mokėtojų pinigus – ne mažesnė paslaptis nei jo kolegų ratuotieji reikalai.
Šiomis dienomis V. Gedvilas turėtų pradėti kraustytis į Seimo viešbutyje jam įrengtus specialius apartamentus, bet žiniasklaidai draudžiama juos pamatyti. Nežinoma nei jų kaina, nei teisinis pagrindas.
Ryškių permainų nėra ir didžiojoje politikoje. Kovas jau beveik įpusėjo, bet ir toliau sunku pasakyti, kaip valdančioji koalicija elgsis su kai kuriais svarbiais energetikos projektais.
Dar labiau sutirštėjo ir skalūninė migla – ėmė nesutarti netgi kai kurie bendražygiai. Antai „tvarkiečių” vedlys R. Paksas neigiamai įvertino amerikiečių kompanijos „Chevron” skalūninių dujų žvalgybą Lietuvoje, o tos pačios partijos aplinkos ministras V. Mazuronis – teigiamai.
Šis susidūrimas tik patvirtino, jog „Tvarkos ir teisingumo” viršūnėse jau senokai rusena konfliktas tarp R. Pakso ir jo pavaduotojo V. Mazuronio.
Neaišku, kuria kryptimi riedės ir kiti valdančiųjų užmojai, pavyzdžiui, pensijų reforma.
Seimo pirmininko pavaduotojas A. Sysas paskelbė, jog socialdemokratai reformą „stabdo”, o po tokio skambaus pareiškimo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai vadovaujanti „darbietė” A. Pabedinskienė tik kikena.
Toliau tęsiasi ir spektakliu be pabaigos virtusios viceministrų postų dalybos.
Štai užsienio reikalų ministras L. Linkevičius, sulaukęs prezidentės paramos, nepaklausė Darbo partijos reikalavimo į viceministro kėdę sodinti jos statytinį ir ten įtaisė saviškį.
Dabar tai jau aukščiausiu lygiu turi aiškintis ir visa koalicija, ir premjeras – juk pagal susitarimą vienos partijos ministrai turėtų be didesnių problemų patvirtinti kitų valdančiųjų pateiktas viceministrų kandidatūras.
Kodėl toks modelis stringa?
Tad susidaro įspūdis, jog ir naujasis politinio sezono etapas, per kurį naujoji Vyriausybė jau sulauks šimtadienio, niekuo nesiskirs nuo praeities žingsnių.
