Tačiau išvykusi kurti geresnio gyvenimo į Vokietiją, globėja atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje – išsivežti su savimi paauglių ji negali. Bent jau iki seserų pilnametystės.
Biurokratiniai spąstai
Kaunietės Lauros Petraitienės ir „Ąžuolyno“ vaikų namų auklėtinių Rūtos ir Lauros (vardai pakeisti) gyvenimas porą metų gyvenimas atrodė lyg pasaka. Du vaikus auginanti išsiskyrusi moteris netruko susidraugauti su dvynėmis. Merginas šeimos narėmis laikė ir mažamečiai L. Petraitienės vaikai.
Į skaudžią realybę teko sugrįžti, kai L. Petraitienė nusprendė išvažiuoti gyventi į senelių tėvynę – Vokietiją. Šios šalies ir Lietuvos pilietybes turinti moteris deklaravo gyvenamąją vietą Krefeldo mieste, kur susirado inžinierės darbą.
Geresnio gyvenimo siekimas netikėtai tapo skaudžia pamoka, kuri tęsiasi jau pusantrų metų. Tapusi nuolatine Vokietijos gyventoja, L. Petraitienė norėdama atsivežti dvynes, privalo gauti dokumentus, kurių Vokietijos tarnybos jai neišduoda.
Be reikalingų dokumentų Lietuva suteikti globėjos teisių moteriai negali. Įsivaikinti mergaičių L. Petraitienei taip pat neįmanoma. Įstatymai reikalauja, kad tarp įtėvių ir įvaikių būtų ne mažesnis, kaip 18 metų skirtumas. Tuo tarpu moteriai 29-eri, o dvynėms – po šešiolika.
„Taip ir likome atskirai. Aš - Vokietijoje, jos - Kaune. Tai tikrai skaudu, nes kartu šventėme mergaičių dvyliktą gimtadienį, o dabar joms - šešiolika. Negaliu susitaikyti su mintimi, kad iki pilnametystės greičiausiai teks bendrauti vien internetu ir trumpai susitikti per mano apsilankymus Kaune“, - atviravo moteris.
Didžiausia L. Petraitienės svajonė – pasiimti dvynes atostogoms į Vokietiją. Apie tai, kad merginos, kol nesulauks pilnametystės, galėtų persikraustyti pas ją, moteris beveik nebesitiki.
Suvedė verslas
Biurokratiniai sunkumai L. Petraitienės nestebina. Moteris su bejausme valdininkų mašina buvo susidūrusi ir nesėkmingai kurdama verslą. 2008 m. L. Petraitienė Kauno senamiestyje atidarė dekupažo reikmenų parduotuvėlę bei pradėjo prekybą internetu. Tačiau verslas sekėsi tik pusmetį – užgriuvo ekonominė krizė. Parduotuvę teko uždaryti ir likti su skolomis Valstybinei mokesčių inspekcijai.
„Tikėjausi pralaukti vasarą, o žiemą vėl atsistoti ant kojų. Žiemą prekyba klestėdavo. Tačiau parduotuvės senamiestyje ir parduotuvės internete sąskaitos buvo bendros. Todėl visus pinigus pasiimdavo VMI. Prašiau, kad palauktų šiek tiek, tačiau valdininkai nesutiko. Todėl nusprendžiau išvažiuoti į Vokietiją“, - atviravo moteris.
Pradžia svetimoje šalyje nebuvo lengva. L. Petraitienė buvo tvirtai nusprendusi, kad dirbs tik pagal specialybę – bus elektrotechnikos inžiniere. Norimo darbo paieškos užtruko net aštuonis mėnesius. Tačiau dabar savo gyvenimą moteris vadina ėjimu per sviestą. Jos planuose magistro studijos ir būsto pirkimas. Kasdienybę kartina tik buvimas atskirai nuo mylimų dvynių.
Būtent nepasisekusiam verslui ir atsitiktinumui L. Petraitienė yra dėkinga, kad jos gyvenime atsirado Rūta ir Laura. Moteris puikiai prisimena ir dieną, kai į jos parduotuvę užsuko viena vaikų namų auklėtojų. Pedagogė verslininkę užkalbino, o ši net nepastebėjo, kaip pažadėjo vaikams surengti dekupažo kursus.
Iš pradžių tik su pažadėtais dekupažo kursais į vaikų namus važinėjusios kaunietės apsilankymai dažnėjo, o kursai įvairėjo.
„Tuo metu jau buvau išsiskyrusi su vyru, gyvenau trijų kambarių bute Kaune. Su savo dviem vaikais realiai užėmiau tik vieną kambarį, todėl pradėjau galvoti apie globą“, - pasakojo moteris.
Netrukus L. Petraitienė pradėjo bendrauti su viena vaikų namuose gyvenančių mergaičių. Tačiau gyvenimas susiklostė taip, kad šią globotinę pakeitė dvynės. Su pirmąja globotine moteris nesipyko, tačiau, kaip pati sako, nesutapo biolaukai. Išsiskyrimą paskatino ir tai, kad mergaitė turėjo nemažai artimųjų. Tuo tarpu dvynės buvo visai vienos.
„Prabėgo pora mėnesių ir Rūta pas mane važiuodavo kiekvieną savaitgalį, o pirmoji globotinė vis rečiau. Galiausiai nutarėme, kad pas mane važiuos abi dvynės, nes Laura tuo metu kaip tik neteko turėtos globėjos“, - prisiminė L. Petraitienė.
Visada kartu
Moteris itin džiugiai prisimena laiką, kai auklėtojai pas ją mergaites išleisdavo net keturioms nakvynėms. Tiesa, toks malonumas truko neilgai. Vaikų namų vadovybė savo sprendimą pakeitė nusprendusi, kad dvynės per mažai kontroliuojamos. Tačiau net ir tokie apribojimai gyvenimo nesunkino. Moteris ant rankų pirštų gali suskaičiuoti savaitgalius, kurios praleido atskirai nuo dvynių.
„Per porą metų nesimatėme tik keletą savaitgalių. Pamenu, kad kartą turėjau dalyvauti vestuvėse. Dar kartą vienai globotinių buvo violončelės egzaminas, o instrumento iš pradžių pas mane vežtis neleisdavo. Kiekvienas savaitgalis kartu, mums buvo tapęs savaime suprantamu dalyku“, - pasakojo moteris.
Savaitgaliais dvynes L. Petraitienė dažniausiai veždavosi į savo vaikystės miestą Jurbarką. Moters seneliai gyvena Vokietijoje, todėl miestelyje likęs tuščias butas.
„Jurbarke visada turėdavome, ką veikti. Ypač vasarą. Lankydavomės visokiose šventėse, darydavome kulinarinius šou, važiuodavome lankyti tetų, uogaudavome, žaisdavome krepšinį, žvejodavome. Be aktyvaus poilsio laisvalaikio neįsivaizdavau, nei aš, nei vaikai. Galiausiai, juk su keturiais vaikais namai greitai virsta beprotnamiu, tai belikdavo eiti laukan“, - juokėsi moteris.
Bendrauja internetu
Per metus porą kartų į Lietuvą grįžtanti L. Petraitienė dvynes dabar gali išvysti tik keletui valandų. Savaitgaliui pasiimti seserų moteriai neleidžiama. Protestuodamos prieš tokią tvarką vaikų namų auklėtinės net grubiai laužė įstaigos taisykles.
„Norėjau jas pasiimti ir kartu atšvęsti Naujuosius metus. Tačiau vaikų namų vadovybė neleido. Dėl to viena mergina pabėgo ir kažkur visą naktį prabuvo. Pabėgimai apskritai padažnėdavo, kaip jos negalėdavo leisti laiko su manimi. Tai nebuvo gerai, tačiau gyvenimas vaikų namuose apskritai sudėtingas“, - pasakojo L. Petraitienė.
Šiuo metu ryšį su buvusiomis globotinėmis moteris palaiko internetu ir telefonu. Tai keblu, nes tik viena iš dvynių turi telefoną su galimybe naršyti internete, o prisėsti prie kompiuterio merginoms ne visada pavyksta. Moteris globotines taip pat lanko kiekvieną kartą, kai grįžta į Lietuvą. Tačiau trumpi susitikimai netenkina nei L. Petraitienės, nei paauglių.
„Pirmais metais buvo didelis atotrūkis. Parašydavau ilgiausią laišką, o man atrašydavo „a, ok, gerai“ ir viskas. Manau, kad jos pyko, kad išvažiavau. Tiesiog visi patyrėm šoką, kad taip imi ir lieki vienas, kaip anksčiau. Tačiau po kelių susitikimų, pokalbių, mano paklodžių ilgio laiškų rašymo, situacija ėmė gerėti“, - pasakojo L. Petraitienė.
Reikalauja neįmanomo dalyko?
Kovoje dėl buvimo su globotinėmis į neviltį moterį varo tiek Lietuvos, tiek Vokietijos institucijos. Lietuviai norėdami užtikrinti vaikų saugumą reikalauja, kad Vokietijos socialinė tarnyba įvertintų L. Petraitienės galimybes pasirūpinti atvykusiomis dvynėmis.
Maža to, kad moters svajonė išsipildytų ir jai būtų suteikta nuolatinė globa, reikia ir atitinkamų Vokietijos tarnybų sutikimo. Tačiau vokiečiai ant savo sprando užsikrauti svetimtaučių išlaikymo ir garantuoti socialinį ir medicinos draudimą neskuba.
„Apėjau visas įmanoma įstaigas. Vokiečiai sako, kad jei noriu atsivežti dvynes į šalį būdama Vokietijos piliete, tereikia sutikimo iš Lietuvos. Tuo tarpu Lietuvos tarnybos reikalauja dokumentų, kurių Vokietija neišduoda. Valdininkai teigia, kad tokių dokumentų išduoti jie apskritai negali“, - stebėjosi L. Petraitienė.
Pasak globėjos, biurokratinis aparatas toks sudėtingas, kad lengviausia atrodo situaciją išspręsti nelegaliai. Esą net buvo kilę minčių surasti fiktyvius globėjus dvynėms Lietuvoje ir su jų sutikimu nusivežti merginas į Vokietiją.
Viltis – vokiečių malonė
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie SADM direktorės pavaduotoja Simona Bronušienė lrytas.lt tikino, kad teoriškai L. Petraitienės ir dvynių problema išsprendžiama nesunkiai. Tačiau praktika nuo teorijos skiriasi.
„Jei moteris dvynes norėtų pakviesti pasisvečiuoti mėnesiui ar porai, tokia galimybė būtų. Tačiau tam ji privalo pateikti Lietuvos institucijoms Vokietijos socialinės tarnybos išduotą pažymą apie galimybes tinkamai pasirūpinti vaikais“, - sakė S. Bronušienė.
Tokią išimtį moters atžvilgiu Lietuva padarytų kiek lanksčiau, nei dažniausiai pritaikydama nuo 2012 metų įsigaliojusius teisės aktus. Paprastai vaikai į užsienį išleidžiami tik pas giminaičius, tačiau L. Petraitienė su dvynėmis bendravo itin daug, o vaikų namų administracija jokių priekaištų moteriai neturi. Todėl ji galėtų patekti į įstatymu įvardijamą „giminaičių“ kategoriją.
Antrasis variantas – nuolatinė globa. Suteikti tokią dvynių globą L. Petraitienei būtų įmanoma. Tačiau tam reikia Vokietijos tarnybų sutikimo. Kadangi merginos persikeltų į šią šalį, vokiečiai turi sutikti prisiimti jų išlaikymą, socialinį draudimą, kitas garantijas.
„Bėda tai, kad Vokietija paprastai sutinka priimti vaikus, bet prašo, kad jiems reikalingas išlaidas socialiniam draudimui ir panašioms reikmėms apmokėtų Lietuva. Pagal savo teisės aktus, to daryti negalime, todėl leidimai paprastai nebūna suteikiami“, - apgailestavo S. Bronušienė.
