Tačiau ji ne tik gali, bet ir yra. Pasauliui gana sunkiai tvarkantis su ekologinėmis problemomis, tarptautinė bendruomenė šiandien vis dažniau atsigręžia į Rytų „milžinę“, kurios sėkmingas žemės ūkio modelis, teigiama, yra ne tik gerokai draugiškesnis aplinkai bei žmogui, bet ir visapusiškai pajėgus atlaikyti didėjančio pasaulio gyventojų skaičiaus iššūkius.
Pajėgūs išmaitinti pasaulį
Moderniosios Rusijos žemdirbystės sistema – tai milijonai smulkių šeimoms priklausančių, jų valdomų ir vien tik natūraliu būdu apdirbamų ūkių, kurie visi kartu pagamina didžiąją dalį šalyje suvartojamos žemės ūkio produkcijos.
Tai – decentralizuoti, savarankiški, ekologiniai ūkiai, kurie, skirtingai nei vien tik cheminėmis medžiagomis palaikoma ir ekologinei pusiausvyrai grėsmę kelianti Jungtinių Valstijų žemdirbystės pramonė, yra kuriama žmonių ir žmonėms.
Kaipt teigia knygų vertėjas ir redaktorius Leonidas Šaraškinas, Rusijos žemdirbiai parodo, jog savo rankomis žemę dirbantys individai išties gali išmaitinti pasaulį, ir jiems nereikia nei genetiškai modifikuotų organizmų, nei industrinių ūkių, nei jokių kitų technologinių įmantrybių.
Valdžios geranoriškumas
Ir visa tai dėka valdžios politikos, skatinančios savarankišką šeimyninį ūkininkavimą, o ne pataikaujančios monopolinių biotechnologijomis varomų korporacijų godumui.
Dar 2003 m. šalies vyriausybė išleido „Privačių sodo sklypų aktą“, kuriuo kiekvienam Rusijos piliečiui buvo suteikta teisė turėti nemažą žemės plotą. Pastarąjį jis galėjo naudoti arba kaip poilsio zoną, arba jame ūkininkauti, o valdžia savo ruožtu įsipareigojo šios žemės neapmokestinti.
Toks geranoriškumas atsipirko su kaupu – dauguma rusų šiandien noriai augina didžiąją dalį jų poreikius patenkinančios žemės ūkio produkcijos. Neprivalėdami už tai mokėti mokesčių ir nejausdami jokio spaudimo iš viršaus, dauguma jų yra itin suinteresuoti savarankiškai užsiauginti maisto savo privačiose valdose.
Pabėgimas nuo miesto „džiunglių“
Tačiau tai daryti juos skatina ne tik valdžios palankumas, bet dar ir kiti motyvai. Pavargę nuo miesto triukšmo, nuolatinių spūsčių, smogo, purvo, prastos kokybės geriamo vandens bei prekybų centro lentynas nugulusio dirbtinio maisto, žmonės ėmė ieškoti būdų, kaip galėtų nuo viso to pabėgti. Ir prieglobstį surado smulkiuose ekologiniuose ūkiuose.
Skirtingai nei įprasti ūkiai, kuriuose gyvenantys ir dirbantys žmonės dažniausiai laikosi tradicinių laiko išbandytų ūkininkavimo metodų, ekologinės gyvenvietės visų pirma yra atsiribojimas nuo neteisingo miesto gyvenimo.
Pabėgę nuo jo, žmonės kartu atsisako ir visų jo ydų, o savo kasdienybę ima grįsti įvairiomis aplinkosaugos idėjomis bei stiprų ryšį su budizmu turinčiais principais: jokios mėsos, jokios alkoholio, jokių cigarečių, jokio smurto ir kiek įmanoma artimesnis santykis su gamta, kuris neabejotinai reiškia ir organiškų bei jokio sąlyčio su chemikalais neturinčių maisto produktų auginimą.
Ekonominis indėlis stulbina
Šiems pokyčiams dar 2007 metais itin pritarė ir Rusijos ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas, spaudos konferencijoje teigdamas, jog drauge su didėjančiu ekologinių ūkių skaičiumi keičiasi ir visos šalies įvaizdus bei jos psichologija. „Visuomenė pati save ima vertinti visiškai kitaip“, teigia jis.
Be to, nevertėtų pamiršti ir ekonominės naudos, kurią šie ūkiai duoda šaliai. Atsižvelgiant į tai, jog Rusija teturi vos 110 žemdirbystei palankių dienų per metus, ekologinių ūkių sukuriamos produkcijos mastai išties stulbina.
Daugiau kaip 35 milijonai nedidelių pavienių žemės plotų yra atsakingi už daugiau kaip 50 proc. viso šalies pieno, 87 proc. vaisių ir uogų, 77 proc. daržovių bei net 92 proc. bulvių produkcijos.
Bendrai paėmus, šie nedideli ekologiniai ūkiai sukuria daugiau kaip 50 proc. visos šalies žemės ūkio produkcijos, o dar 2004 m. tai sudarė 14 milijardų JAV dolerių ir 2,3 proc. viso Rusijos BVP. Pastarieji skaičiai neabejotinai auga ir toliau, kadangi vis daugiau žmonių šiandien ima žavėtis ekologinių gyvenviečių idėja.
