Bažnyčia atsiliko nuo visuomenės?
„Popiežius tikriausiai jautė, kad Bažnyčia užmigo, puola į rutiną, jis troško, kad Šventoji Dvasia įkvėptų Bažnyčią atsinaujinti“, – kalbėjo Prancūzijos kardinolas Rogeris Etchegaray.
Smerkdama Galilėjaus atradimus, reformaciją, Šviečiamąjį amžių, Prancūzijos revoliuciją, demokratiją, Bažnyčios ir valstybės atskyrimą, moralės raidą, mokslo pažangą, Bažnyčia turėjo susidoroti su nauja užduotimi – keistis.
Nuo XX a. pradžios pasaulis dramatiškai pasikeitė, tačiau Bažnyčia nesuspėjo vystytis kartu su visuomene, vis daugiau krikščionių nuo jos nusigręžė. Vyskupo emerito Alberto Roueto įsitikinimu, popiežius tikėjo, kad Bažnyčia turi liautis drausti ir nurodinėti: „Popiežius suprato, kad Taryba turėtų keisti Bažnyčią, kad ši liautųsi smerkusi ir teisusi.“
1962 m. prasidėjęs ir 1965 m. baigęsis Vatikano II susirinkimas užtruko ilgiau, nei tikėtasi. Vatikano parlamentas – 2,5 tūkst. vyskupų, turinčių teisėkūros galią – susirinkęs į Romą nepakluso kurijai, aklai netvirtino kurijos parengtos naujosios Konstitucijos, nors ją svarstė ir rengė 3 metus.
„Romai nepatiko iš viso pasaulio šalių susirinkę vyskupai. Šis popiežiaus žingsnis buvo vertinamas kaip provokacija. Matyti visus vyskupus drauge, kurie net vienas kito nepažinojo, Vatikanui buvo rizikinga. Susirinkę vyskupai tapo vieningi“, – prisiminimais dalijosi Prancūzijos kardinolas Rogeris Etchegaray.
„Mes balsavome už reformą, regis, nedidelę, bet lemiančią didžiulius pokyčius – atsisakymas lotynų ir perėjimas prie gimtosios kalbos Bažnyčiai atrodė didžiulis iššūkis“, – prisimena arkivyskupas emeritas Georges Gilsonas.
Vatikano II susirinkimo dalyviai pripažino kiekvieno individo laisvą valią netikėti Dievą. „Susirinkimo dalyviai paskelbė, kad Dievas saugo bet kokį, net ir ateistą,“ – kalbėjo teologas Herbertas Vorgrimleris.
Tarybos sprendimai šokiravo kuriją
Tarybos sprendimas, kad žmogus, net netikėdamas į Dievą, gali būti išsaugotas, šokiravo kuriją. Tai tapo pagrindu kovai tarp Tarybos narių – reformistų ir tradicionalistų. Po Jono XXIII mirties Bažnyčios reformos tesėjas Paulius VI nuolaidžiaudamas kurijai nutraukė vyskupų, paskelbusių apie naująjį šeimos tikslą – meilę, diskusijas.
Nepaisydamas Tarybos sprendimo, popiežius Paulius VI 1968 m. paskelbė sprendimą – „Humanae Vitae, kuriame permąstomas santuokos neskaidomumas, įtvirtinamas kontracepcijos draudimas.
Pažangios idėjos pasklido po pasaulį
Pažangios Tarybos idėjos pasklido po pasaulį, žmonės pamėgo Bažnyčią, tačiau krikščionys pasidalijo į dvi grupes: prieštaraujančių ir pritariančių Tarybos sprendimams. Esą diskusijos dėl kontracepcijos, santuokinės moralės, kunigų teisės tuoktis ir moterų teisių turėtų tęstis, būti plėtojamos.
1978 m. naujasis popiežius Jonas Paulius II pasaulyje ir Vatikane pamatė vykstančią suirutę. Nusprendęs suvienyti Bažnyčią ir 1988 m. ekskomunikuodamas aršiausią Vatikano II susirinkimo priešininką, arkivyskupą Lefebvre, jis pradėjo diegti visiškos pagarbos ir paklusnumo Romai idėją.
Paklusdamos Jonui Pauliui II seminarijos atsikratė knygų, susijusių su išlaisvinimo teologija. Galiausiai, pasaulyje pakeisti visi vyskupai ir prelatai. Norėdamas sustiprinti įtaką Lotynų Amerikoje, Jonas Paulius II 1985 m. ten paskyrė naują arkivyskupą Domą Helderį Camarą, atvirai besipriešinantį išlaisvinimo teologijai.
Daugelis naujųjų vyskupų priklausė Opus Dei, tradicinei ir konservatyviai Bažnyčiai, smarkiai besipriešinančiai išlaisvinimo teologijai. Jo įkūrėjas Jose María Escrivá 2002 m. paskelbtas šventuoju.
Kristaus legiono įkūrėjo gėda
Norėdamas paruošti paklusnius tarnus popiežius Jonas Paulius II išsirinko Kristaus legioną, kurio įkūrėjas Marcialas Macielis vėliau buvo apkaltintas seksualiniu vaikų išnaudojimu, paruošti du tūkstančius kunigų šventai tarnausiančių Vatikanui.
Dar 1956 m. Meksikos kunigai kreipėsi į popiežių Pijų XII kaltindami Kristaus legiono įkūrėją seksualiniu vaikų išnaudojimu, narkotikų vartojimu. Nors tyrimas buvo pradėtas, tačiau greitai nutrauktas dėl popiežiaus Pijaus XII mirties. Jo pasekėjas Jonas Paulius II atsisako tikėti kaltinimais, net kai į Vatikaną plūdo šūsnys laiškų.
Kristaus legionui priklausęs Patricio Serda 2002 m. kardinolui Josephui Ratzingeriui pateikė 400 puslapių informacijos, įrodančios galimus Kristaus legiono įkūrėjo nusikaltimus, tačiau ir šis nepradėjo tyrimo. Kardinolas Angelo Sodano, Vatikano valstybės sekretorius, Jono II agonijos laikotarpiu vadovavęs Vatikanui, taip pat nereagavo į kaltinimus, nuožmiai glaistydamas galimą skandalo pradžią.
Matydamas nuolatinius Kristaus legiono įkūrėjo vizitus į Romą ir viešus susitikimus su popiežiumi Jonu Pauliumi II, regėdamas didėjančią legiono įkūrėjo įtaką kardinolas J. Ratzingeris 2005 m. oficialiai pradėjo tyrimą dėl seksualinio vaikų išnaudojimo. Nesulaukusi tyrimo rezultatų, Kristaus legiono vadovybė paskelbė apie legiono įkūrėjo M. Macielio atsistatydinimą ir pasitraukimą į pensiją.
Benediktas XVI legionui paskyrė naująjį lyderį, Vatikano finansų ministrą kardinolą Valazio de Paulį, jam buvo suteiktos visos galios reformuoti instituciją. Tokiu būdu popiežius tyliai atsikratė gėdingo Kristaus legiono įkūrėjo ir išsaugojo legioną, dabar ir vėl tarnaujantį Vatikanui.
Išbalansuotai Bažnyčiai reikia iniciatyvaus, energingo ir charizmatiško Vatikano vadovo. Ji įklimpusi į skandalus dėl nederamo kunigų seksualinio elgesio, faktų apie vaikų seksualinį išnaudojimą slėpimo ar nutekintų popiežiaus Benedikto XVI susirašinėjimo dokumentų, atskleidžiančių Vatikaną kaip intrigų ir konfliktų irštvą. Būtent tokį vadovą turėtų išsirinkti jau greitai į konklavą susirinksiantys 115 kardinolų.
