Šitą jausmą prisimins visi, kadaise po Vilniaus „Žalgirio“ futbolo varžybų su žaliomis-baltomis vėliavomis žygiavę Vilniaus gatvėmis nusmuktkelnių milicininkų apsuptyje. Gūdžiais laikais skanduodavome „Žalgiris“, bet paskui vis dažniau pasigirsdavo „Lietuva!“, atsirado ir trispalvių. Maištas prieš vietinės reikšmės tramdytojus tapo kai kuo nepalyginamai rimtesniu.
Kažkas panašaus šį pirmadienį vyko Vilniuje. Tik vietoj milicininkų gatvėse darbavosi nepriklausomos Lietuvos valstybės policija, o žygeivius stabdė ne ant kelio išrikiuoti „voronokai“, bet vakarietiški autobusiukai tamsintais stiklais.
Nepriklausomybės kartai jau nėra pažįstamas tas sovietmečiu ištobulintas ir socialistinei visuomenei dresuoti dažnai naudotas metodas. Jo esmė – visi privalo būti vienodai apkirpti, sušukuoti, bet svarbiausia – mąstantys pagal „visuomenei priimtiną“ šabloną. Įsakymai nesvarstomi, o vykdomi. Ir taip toliau, iki pačių absurdiškiausių F. Kafkos „Proceso“ detalių.
Tas absurdiško spektaklio jausmas pirmadienį, Kovo 11-ąją tvyrojo Vilniaus Gedimino prospekte. Kadaise su keliais bendraminčiais atsigulęs ant grindinio ir skandalingai sustabdęs sovietinių šarvuočių paradą tuomečiu sostinės Lenino prospektu, dabartinis Vilniaus vadovas vėl parodė išmonę tramdydamas nepageidaujamą veiksmą svarbiausioje šalies gatvėje.
Tos paskubomis suręstos scenos, milžiniški paveikslai, stalo futbolas ir visos kitos kliūtys atrodė tiesiog makabriškai. Pro šalį žengiant demonstrantams, vargšės sužvarbusios liaudiškų sutartinių atlikėjos tarytum fašistų kankinama Marytė Melnik prikimusiais balsais dainavo gal penkiems žiūrovams, o ant prekybos centro laiptų išrikiuoti aštuoni „antifašistai“ protestavo labiau iš reikalo, nei noro.
Bet ir protestuoti nelabai buvo prieš ką: pro barikadose paliktus plyšius plūstantys žmonės su trispalvėmis skandavo „Lietuva!“, patys tramdė įsimaišiusius provokatorius ir niekam nekėlė jokių problemų. Tiesa, tuo pasirūpino ir 300 su trupučiu rinktinių policininkų, atitrauktų nuo savo tiesioginių darbų, kad prižiūrėtų galimai maištausiančius patriotus.
Tiesa, pareigūnų dabar buvo gerokai mažiau, nei per aną grandiozinį lenkų maršą nuo Seimo iki pat Vyriausybės. Regint šitą lietuvių žygį per barjerus, nebuvo įmanoma nelyginti jo su anomis eitynėmis, nuspalvinusiomis Gedimino prospektą raudona ir balta spalva. Sunku buvo užgniaužti ir supratimą, kad kažkas mūsų šalyje yra gerokai ne taip, kaip būti galėtų.
Iš vienos pusės – užsispyrę ir ganėtinai primityviomis schemomis mąstantys nacionalistai, tapę puikiu taikiniu visiems, norintiems pateikti Lietuvą, kaip atsilikusią ir fašistinę valstybėlę Rusijos pašonėje. Iš kitos pusės – valdžia, bijanti, kad „kas nors tik neatsitiktų“ ir jau senokai nebegirdinti savo tautos, todėl problemas sprendžianti draudimais.
Ir visi kiti, kurių „tai neliečia“, nes mūsų valstybinės šventės ir tėvynės meilė – tai politika, o ne jausmas, įskiepijamas su pirmomis abėcėlės raidėmis. Nėra jėgos, kuri telktų tautą net per pačias svarbiausias jos šventes, tik abipusis nepasitikėjimas, vedantis į dar gūdesnį aklagatvį. Ir žadantis per kitus rinkimus iškelti į politikos aukštumas dar daugiau klounų bei priešiškų valstybių statytinių.
Žinoma, visa tai kada nors pasikeis, bet neskatinamos permainos ateis dar negreitai. Šalis taps kitokia tada, kai trispalves žmonės kabins prie savo namų ne tik per šventes, Gedimino prospekte per Kovo 11-ąją valdžia nebestatys kliūčių savo piliečiams, o eitynių dalyviams tiesiog nebesinorės šūkauti „Lietuva – lietuviams“.
Kada? Tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų minčių ir poelgių kasdienių.
