Simboliška, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos interneto puslapyje įkurdinta skaičiuoklė „nulūžo” vos tik pradėjusi veikti.
Jos kūrėjai aiškina, kad taip įvyko dėl didelio lankytojų antplūdžio. Tai įrodo, kad žmonėms ne vis viena, kas jų laukia po penkerių, dešimties arba keturiasdešimties metų.
Tačiau norintiems praskleisti ateities užuolaidas jokia skaičiuoklė nepadės. Bent jau Lietuvoje. Mat 2004 metais prasidėjusi pensijų reforma „nulūžta” kaskart, kai tik Seime ir Vyriausybėje keičiasi valdančiosios partijos.
Tiesa, iš pradžių buvo vilties, kad viskas vyks taip, kaip kartą nuspręsta.
Kasmet didėjo į privačius pensijų fondus „Sodros” pervedama pinigų dalis, kol 2007 metais ji pasiekė 5,5 proc. asmens pajamų. Tai buvo įstatymo numatyta didžiausia riba.
Bet dar po metų pasaulį ir Lietuvą supurtė ekonomikos krizė. Algos smigo, „Sodros” pajamos – irgi, o valstybės išgalės pastarąją remti tapo minimalios. Ką daryti? Nurėžti pervedimus į pensijų fondus.
Taip ir buvo padaryta. Laikinai. Bet, kaip sako patarlė, nieko amžinesnio už laikinumą nebūna. Įmokų į pensijų fondus tarifas buvo sumažintas iš pradžių iki 2 proc., o nuo 2012-ųjų nukirpta dar 0,5 procento.
Fondų valdytojai rovėsi plaukus nuo galvos ir tikino, kad tuoj jų veikla taps nuostolinga. Žinoma, kartais jie ir persūdydavo.
Vis dėlto tapo akivaizdu, kad su tokiomis įmokomis normalios papildomos pensijos žmonės tikrai nesukaups. Todėl dar ankstesnės kadencijos Seimas parengė ir palaimino naują reformos paketą.
„Sodros” pervedimai į pensijų fondus, šįmet buvo padidinti iki 2,5 proc. asmens pajamų, kitąmet būtų sumažinti iki 2 proc., tačiau nuo 2020 metų kilstelėti net iki 3,5 proc.
Tačiau didžiausia naujovė ta, kad valstybė įsipareigojo skatinti tuos, kurie pensijai skirs dalį savo pinigų.
Nuo 2014-ųjų žmonėms, kurie į pensijų fondus mokės papildomą 1 proc. pajamų siekiančią kaupiamąją įmoką, iš biudžeto bus pridėtas dar 1 proc. vidutinio šalies darbo užmokesčio. 2016 metais tiek žmogaus, tiek valstybės įnašai turėtų didėti iki 2 proc.
Yra dar du variantai: neskirti papildomų lėšų, o toliau pensiją kaupti tiek „Sodroje”, tiek antrosios pakopos pensijų fonduose; atsisakyti pensijų fondų paslaugų ir viską patikėti „Sodrai”.
Įstatymas numato, kad dėl to reikia apsispręsti iki rugsėjo. Tad liko mažiau negu pusmetis. Bet pastarosiomis savaitėmis valdantieji pradėjo siųsti signalus, kad šis reformos traukinys gali būti sustabdytas. Neva valstybei prievolė prisidėti prie gyventojų kaupiamų sumų – per didelė našta. Taip, sumos išties nemenkos. Vien tik pernai į privačius pensijų fondus valstybė pervedė 304 milijonus litų. Augant jos įnašui didės ir ši suma.
Užtat būsimieji pensininkai jau galės tikėtis bent kiek oresnio gyvenimo nei dabartiniai, kuriems „Sodros” mokama vidutinė pensija šiuo metu nesiekia nė 820 litų.
Dabar Lietuvoje vieną pensininką išlaiko mažiau negu trys dirbantys žmonės.
Prognozuojama, kad šie rodikliai ateityje tik prastės: 2030-aisiais šis santykis sieks 2,2, o dar po dešimties metų – vos 1,8.
Lietuva, kaip visa Europa, sparčiai sensta, o mūsų šalį sendina ir emigracija. Todėl išlaikytinių tik gausės. Kaip juos išmaitinti? Yra įvairių būdų. Pavyzdžiui, jau numatyta pamažu didinti pensinį amžių. Neatmetama, kad ateityje jis sieks ir 70 metų.
Kita išeitis – padidinti socialinio draudimo įmokas. Tik bėda, kad jos Lietuvoje ir taip jau užkeltos kone iki padangių: socialiniam draudimui atseikėjama apie 40 proc. kiekvieno žmogaus atlyginimo, vien pensijoms – per 26 procentus.
Kelti mokesčius būtų pražūtinga valstybei, į kurią ir šiaip gana vangiai užsuka investuotojai. Kita vertus, vargu ar tai užlopytų nuolat besiplečiančias „Sodros” biudžeto skyles.
Todėl mąstantiems apie ateitį privatūs pensijų fondai yra gana patrauklūs.
Taip, jie nėra tobuli. Tikėtis milijoninės pensijos kasmet sumokėjus po kelis tūkstančius litų – naivu.
Be to, fonduose sukauptos sumos, priešingai nei indėliai bankuose, neapdraustos ir gali gerokai svyruoti dėl investicinės aplinkos. Vis dėlto kol kas pasaulis nieko gudresnio dar neišrado.
Tiek kaupiantiems pensiją žmonėms, tiek fondų valdytojams svarbu, kokia dalis „Sodrai” atitenkančių pinigų bus į juos pervesta. Svarbu ir tai, kaip prisidės valstybė.
Bet, ko gero, svarbiausia – stabilumas. Jei jau sykį priimtas įstatymas, numatantis kaupimą daugeliui metų į priekį, jo ir turi būti laikomasi. Nepaisant to, kas valdžioje – konservatoriai ar socialdemokratai.
Lietuvoje iki šiol viskas vyksta atvirkščiai.
Kone kiekviena nauja Vyriausybė turi savo pensijų reformos viziją, kuri skiriasi nuo ankstesnės. Ir vėl iš naujo sukama galva būsimiesiems pensininkams.
