Kita vertus, jeigu užmiršote, primenu, toks šūkis kažkuriuo metu net buvo tapęs išplėtoto pasišaipymo ir forsuoto sarkazmo taikiniu, ypač kai po Valstybės kontrolės patikrinimo išaiškėjo, jog, pareikalavusi milžiniškų lėšų, G.Kirkilo vyriausybės iniciuota Lietuvos kaip drąsios šalies įvaizdžio strategija nedavė apčiuopiamų rezultatų. Galų gale naujos vyriausybės kancleris 2009m. pavasarį pranešė, jog įvaizdžio kūrimo projektas „Lietuva - drąsi šalis“ ekonominio sunkmečio sąlygomis yra nutraukiamas.
Pasišaipymui čia yra didesnis ar mažesnis pretekstas, pagalvojus apie tai, kad minėtoji emblema buvo skirta tarptautiniam vartojimui, - ta proga kyla klausimas – ar neperspaudėme greičio pedalo, nesutirštinome spalvų prisistatydami kaip drąsūs žmonės, nenugąsdinama bendruomenė, bebaimė šalis.
Jeigu tęsiame pokalbį su komiška intonacija, tegu bus leidžiama pastebėti, jog besidėdami drąsuoliais galėjome kaip tik išgąsdinti potencialius investuotojus iš užsienio (forsuojamas įvaizdis visų pirma yra skirtas pritraukti papildomas lėšas), kurie, tikėtina, kokią nors nuolankumo dorybę vertintų labiau už legendinę drąsą. Tačiau savo pačių naudai ar nenaudai, kaip sakome, vidiniam vartojimui, neišleisdami nė pfenigio, nekurdami ta proga jokių komisijų, įsidrąsinę perklauskime dar kartą to paties: ar Lietuva – drąsi šalis?
Klausimas dažniausiai yra pranašesnis už bet kokį atsakymą, tačiau, šįkart, regis, atsakymas peršasi pats savaime: ko jau ko, o drąsos šiai šaliai netrūksta, turime tokio gėrio apsčiai, gal ne su kaupu (ta drąsos gausybė dar labiau išryškėtų, jeigu palygintume su proto, dėl kurio trūkumo, kaip sako posakis, niekas nesiskundžia resursais ar materialinės gerovės ištekliais, kurių visados kažkam pritrūksta). Kitas dalykas, žinoma, yra tai, jog drąsa drąsai nelygu. Štai, pavyzdžiui, Aristotelis nurodo net penkis drąsos porūšius, t. y. 1) karinę, 2) pilietinę, 3) drąsos tipą kylantis iš pykčio, 4) iš nežinojimo, 5) iš pasitikėjimo savimi.
Kaip sakydavo Juozas Keliuotis, - žurnalistas, leidėjas, anos Lietuvos intelektualas, - svarbiausias lietuvio bruožas yra karingumas. J. Keliuotis iš tiesų yra vadintinas labiau atidžiu tautos istorijos stebėtoju nei tie, kurie vis dar tiražuoja įpirštus įsivaizdavimus apie išskiriantį lietuvius iš kitų darbštumą ar nepaprastą populiacijos nuolankumą.
Pernelyg užtruktume, jeigu dabar, iliustruojant tezę, bandytume prisiminti visas prasmingas istorinio vyksmo nuorodas. Tokių nesurašysi net į jaučio odą, čia užteks tik pacituoti XV a. lenkų kronikininko Jano Dlugoszo žodžius apie lietuvišką etnosą formavusią jotvingių gentį: „Tai laukiniai žmonės, karingi ir tiek godūs garbės, taip trokštantys būti atminti, kad jų dešimt stodavo prieš šimtą priešų, turėdami tik vieną viltį ir vieną norą, kad po mirties, kai jie žus, kraštiečiai dainomis garbintų drąsius jų žygius“.
Aristotelis nurodo, jog pilietinė drąsa yra artima karinei drąsai, tačiau esą, skirtingai nei kario drąsa, kuri neretai kyla iši iš baimės nepaklusti vadui, pilietinės drąsos šaltinis visados yra garbės pajautimas, savo orumo suvokimas.
Žinia, „godžius garbei jotvingius“ labiausiai traiškė daug išbandymų patyrusios tautos istorijos pervartos, nemaloningi priešai visų pirma siekė išgenėti tokį garbės supratimą.
Tačiau šįkart dar keletą žodžių leiskite tarti apie tą pastaruoju metu mūsų padangėje ypač išvešėjusį iracionalų drąsos atvejį, kuris, antikos filosofo žodžiais tariant, atsiranda iš nežinojimo. Apskritai tai yra drąsos atvejis, kurį mūsų ašarų pakalnėje simbolizuoja Drąsiaus Kedžio vardas ir pavardė.
Jeigu žinantis sako „Neik su velniu obuoliauti“, lietuviai neretai drąsinasi patarle: „Ne toks velnias baisus, kaip jį piešia“.
Kita vertus, nebandykime visko suvesti tik į vieną, nors ir šokiruojantį, labai baisų pavyzdį, kaip atrodo, užsitęsusio karnavalo drąsa sukeisti viršų su apačia, išaukštinti antiherojų bei pažeminti herojų yra būdinga mūsų mentalitetui apskritai.
Taip ir gyvename - su neįtikėtinomis drąsos metamorfozėmis.
