ES institucijos ne kartą tobulino maisto kontrolės sistemą, tačiau Europos valstybėse ir toliau aptinkama nesaugių maisto produktų.
B. Pauža pastebi, kad maisto krizės Europoje - tendencingos. Dioksino kiaušiniuose skandalas Vokietijoje 2010-2011 metais, žiurknuodžiai lenkiškuose saldumynuose, pastarasis arklienos skandalas, - visa tai tik dar kartą liudija, kad ES institucijos nesugeba įveikti sunkumų. - Dirbate Seimo Kaimo reikalų komitete. Surašėte ES maisto rinkos diagnozę, bet kas imsis gydyti ligą?- lrytas.lt paklausė B. Paužos.
- Paprasčiausiai surašiau problemas. Kam reikia, tas imsis.
Kiek žinau, kad europarlamentaras Z. Balčytis parašė užklausimą Europos Komisijai. O ir ten trūksta tvarkos. Tenka girdėti, kad Komisijos direktoratai yra susiskaldę, vienas vieną tvarko, kitas – kitką. Užtat, esant devynioms auklėms, vaikas ir lieka be galvos.
Pirkėjai privalo žinoti, kokius produktus perka. Tačiau jie dažnai yra klaidinami. Produktų etiketėse pateikiama neteisinga informacija. Verslas greitai pasinaudoja teisės ES aktų spragomis.
Kol kas teisės aktai reikalauja, kad etiketėse būtų pateikta informaciją apie kilmės vietą tik ženklinant medų, šviežius vaisius ir daržoves, alyvuogių aliejų, žuvį, jautieną bei jos produktams.
Pastarajai toks reikalavimas atsirado po galvijų kempinligės protrūkio.
O vartotojams kaip tik labiausiai ir rūpi žaliavos kilmės šalis, ypač – mėsos. Žmonės trokšta žinoti, kur ne tik galvijai, bet ir kiti gyvūnai yra užauginti ir paskersti.
- Daugelį metų dirbote maisto kontrolės sistemoje. Gal tai ir viena priežasčių, paskatinusių nenusigręžti nuo to, kas vyksta?
- Visa tai man rūpi ir kaip specialistui, ir kaip vartotojui.
Apie kokią kontrolę ES kalba, jei arkliena apkeliavo beveik visą Europą, žmonės ją valgė, kol paaiškėjo, ką suvalgė?
Jau 20 metų Europa ramia sąžine deklaruoja, kad yra tvarka, kad gyvuliai deramai ženklinami, kad galima susekti skerdienos kelią nuo fermos iki stalo. Bet kur tas atsekamumas?
Galima pagrįstai teigti, kad kontrolė menkai teveikia ES. Juk maisto produktų atsekamumas – tai procesas, kai galima nustatyti, kur ir kokia žaliava buvo naudojama gaminant maisto produktus. Tačiau ES ne visada įmanoma nustatyti skerdienos kilmės šalį, o kai tai nuslepiama nuo kontrolierių, galima apgauti ir vartotojus, netinkamai paženklinti maisto produktus. Pavyzdžiui, pernai Maisto ir veterinarijos tarnyba (FVO) atliko 167 auditus ES šalys. Per misiją Italijoje ir Olandijoje ji nagrinėjo, ar valstybės deramai kontroliuoja, kaip maisto pramonės operatoriai gamina pirminę produkciją, pavyzdžiui, daigina sėklas. Buvo konstatuota, kad išsiaiškinti žaliavos kelią nuo ūkio iki parduotuvių lentynų galima tik ekologinėje gamyboje. - O kokia situacija mūsų šalyje? Juk verslininkai, ypač mėsos pramonės įmonės dejuoja, kad yra spaudžiami daug labiau, nei tai daro kitų ES valstybių kontrolės institucijos.
- Mūsų Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba dirba neblogai. Bet, pasižiūrėkite, buvo privežta konservų su arkliena iš Latvijos. Kontrolieriai iš karto sukruto, bet paaiškėjo, kad nustatyti, kieno užauginti arkliai buvo paskersti, o skerdiena pateko į konservus, yra neįmanoma.
Latviai, mūsų broliukai, kurie prigamino tokių konservų ir jais prekiavo, patys neįstengė to padaryti. Nors turėjo sukčiavimui užkirsti kelią.
- Vadinasi, turi būti atidžiai tikrinama kiekviena į Lietuvą gabenamų maisto produktų siunta?
- Žinoma, kad ne. Bet tvarka turi būti įvesta visoje Europoje, kad būtų galima nustatyti, kokia yra žaliavos kilmė, - kuri šalių yra jos tiekėja.
Ką reiškia vien toks ženklinimas: „Pagaminta ES“? Nieko. Dalis pagrindinės maisto žaliavos atkeliauja iš trečiųjų šalių, tokių kaip Kinija, Indija, Turkija ir kitų, bet ant galutinių produktų pakuočių matome, kad „Pagaminta ES“. Ir žaliavos kilmės vieta pradingsta.
Pavyzdžiui, šaldytos braškės atkeliauja iš Kinijos, ES šalies gamintojai jas supakuoja, paženklina nurodydami, kad tai – jų produktas. Taip išvengiama nuorodos į žaliavos importą iš trečiosios šalies. O valstybinės institucijos negali įpareigoti, kad tai būtų padaryta. Tik tuomet, kai paaiškėja, kad braškės užkrėstos noro virusu, puolama ieškoti kaltų.
ES nėra sukurta vienodos administracinės ir baudžiamosios atsakomybės. Taip pat trūksta nuostatų dėl maisto klastočių kontrolės, jų valdymo priemonių, nustatymo metodų ir būdų. Tokia padėtimi naudojasi nesąžiningi verslininkai. Jie gauna pelną apgaudinėdami vartotojus ir gadindami jiems sveikatą. - O parduotuvėje, kai perkate prekes, kokios informacijos ieškote jų ženklinimo etiketėse?
- Tikiu tuo, kas parašyta. Bet pirmenybę teikiu produktams, ant kurių pakuočių nurodyta, jog tai ne tik pagaminta, bet ir užauginta Lietuvoje.
- Kaip jums kaip specialistui, atrodo, užtenka tos maisto rinkos kontrolės Lietuvoje ar ne?
- Jei atsakyčiau nuoširdžiai, būčiau apkaltintas, kad politikuoju (juokiasi).
Manau, kad kontrolė stipriai susilpninta, bet ne dėl mūsų institucijų kaltės. Direktyvos kuriamos Europos Komisijoje. Ir daug kas praslysta pro pirštus.
Yra tokia gera rusiška patarlė „Pasitikėk, bet patikrink“.
Verslininkais reikia pasitikėti. Bet jei prasikalto, - jei prisidirbo, įveždami prastų maisto produktų ar gamindamas, tuomet ilgai reikia nenuleisti akių.
