Pamatau jį per televiziją šalia kardinolų, dar tik besiruošiantį pasirodyti Šv. Petro bazilikos balkone, ir nevalingai veide atsiranda šypsena. Neaukštas žmogelis su akinukais. Atrodo geras ir paprastas kaip „dvi kapeikos“. Patirtis kužda, kad už demonstruojamo paprastumo labai dažnai slypi didelis gudrumas ir manipuliatoriaus jėga.
Ir štai jis – balkone. Tikiuosi išgirsti tradicinį lotynišką „Garbė Jėzui Kristui“, ir vos nenuvirstu nuo kėdės, išgirdusi tiesiog pasaulietinį „buona sera“ – „labas vakaras“. Tampa labai įdomu – dar įdomiau, nei buvo. Naujasis popiežius kalba taip, tarsi norėtų būti išgirstas ne vien savo paties reprezentuojamo tikėjimo atstovų.
Stebint jo laisvus gestus, iliustruojančius, koookį ilgą kelią nukeliavo kardinolai į jo „pasaulio kraštą“ Argentiną, palydimus paprasta kuklia šypsena, šypsena nesitraukia ir nuo mano veido. „Šitas politikas – labai gudrus“, - sukasi mintis apie familiarokai sau leidžiantį elgtis itin griežtai, konservatyviai ir sustabarėjusiai organizacijai vadovauti ką tik pradėjusį žmogų. Bet kažkodėl nesinori į jį žiūrėti įtariai. Priešingai – kažkodėl norisi linkėti jam sėkmės.
O tada jis padaro aukščiausio pilotažo manevrą. Prieš popiežiškai palaimindamas susirinkusiuosius aikštėje ir stebinčius transliaciją visame pasaulyje, jis paprašo visų tų žmonių pirma palaiminti jį patį. Aukščiausio lygio flirtas su tauta! Jau per patį pirmą pasirodymą jis susirenka jų visų mandatus. Kaipgi po to negerbsi ir neklausysi popiežiaus, kurį pats palaiminai? Prisipažinsiu – ir pati, savo religines pažiūras įvardydama kaip agnostines, nesusivaldžiau ir mintyse per visuotinę „tylos minutę“ palinkėjau šitam Pranciškui sėkmės jo darbuose.
Kokie tie darbai bus – ateitis parodys. Tačiau panašu, kad užsimota labai plačiai. Tokie aukštosios politikos manevrai, kaip elgesys ir kalbos pirmą kartą viešai rodantis kaip popiežiui, vardo pasirinkimas tik visiškam naivuoliui gali atrodyti kilę spontaniškai ir „nuoširdžiai“. Be abejo, visa tai labai gerai apgalvota. Ir kažką reiškia. Matyt, pavasarį. Bet norėtųsi tikėtis, kad ir revoliuciją.
Juk šitas žmogus dabar, pagal Katalikų bažnyčios dogmas, yra neklystantis. Jo įtaka visai per du tūkstantmečius suformuotai sistemai – milžiniška. Ir ypač džiugina tai, kad šitoje sistemoje neklystančio statusą įgijo tas, į kurį žiūrint nevalingai norisi šypsotis. Jeigu tai ne revoliucija, tuomet bent jau neblogos kokybės šou.
