„The Lithuania Tribune“ J. Penkaitis dalijasi prisiminimais apie „Litho gatvę“. Lietuviai Australijoje atsirado, kai pasibaigus Antrajam pasauliniam karui imigracijos ministras nusprendė iš Europos įsileisti karo pabėgėlius. Taip buvo siekiama pagausinti gyventojų ir darbo rankų skaičių Australijoje. Darbingi vyrai sutartimi įsipareigodavo dirbti dvejus metus ir taip atlyginti už savo ir savo šeimų kelionę laivu į Australiją. Tokiu būdu į Australiją atvyko ir lietuvių – tai buvo apie 1948 metus.
J. Penkaitis pasakoja, kad jo tėvas, atvykęs į Australiją, buvo įdarbintas vandentiekio įmonėje Sidnėjaus priemiestyje Regents Parke. Jo motina kartu su juo pačiu ir jo broliu Juozu į Australiją atvyko po devynių mėnesių.
„Mes gyvenome pabėgėlių stovyklose Bonegiloje ir Kauroje, ir vieną dieną, pabėgėlių stovyklose praleidus maždaug dvejus metus, tėvas pasakė, kad nupirko žemės sklypą Hortono gatvėje Bas Hile“, - prisimena J. Penkaitis.
Tuo metu jo tėvas dirbo staliumi ir galėjo įsigyti medžiagų pirmajam šeimos namui. Garažo dydžio namas buvo iš dviejų kambarių, sujungtų su skalbykla. Viename kambaryje visa šeima miegodavo, o kitas buvo skirtas visoms kitoms reikmėms. Ten buvo stalas, pora kėdžių, kubilas vaikams maudyti ir dar vienas stalas, ant kurio stovėjo viryklė. Viryklėje pirma reikėdavo išvirti daržoves, po to mėsą. Maisto gaminimas buvo nelengva užduotis.
Hortono gatvė buvo grįsta akmenimis. Gatvėje niekas neturėjo automobilių, todėl dideliais akmenimis užlopytas kelias tuo metu visiems atrodė normalus.
J. Penkaitis skaičiuoja, kad Hortono gatvėje galėjo gyventi 26 lietuvių šeimos. Atvykėliai iš Lietuvos, kaip ir iš Libano ar Vietnamo, stengėsi laikytis kartu, bendrauti su kaimynais. Hortono gatvė šiems lietuviams svetimame krašte reiškė saugumą.
Gyvenimas čia tekėjo ramiai ir paprastai. Pienas ir duona būdavo atvežami iki pat durų arkliu ir paliekami lauke. Kiekvieną penktadienį priešais duris būdavo paliekami pinigai, ir niekas nemanė, kad juos gali kas nors pavogti. O šeštadieniais į gatvę atvažiuodavo ledų pardavėjas, kuris, kas atkreiptų dėmesį, skambindavo varpeliu.
Pasak J. Penkaičio, mažam vaikui gyventi Hortino gatvėje buvo tikras nuotykis. Už gatvės plytėjo krūmynai, kuriuose vaikai mėgdavo žaisti. Netoli buvo ir dvokiantis tvenkinys, kuriame jie pliuškendavosi.
Hortono gatvės imigrantų vaikai kalbėjo viena kalba – lietuviškai. Kai atėjo laikas lankyti mokyklą, nė viena jų nenorėjo priimti, nes vaikai nemokėjo anglų kalbos. Todėl jie buvo pirma nusiųsti į darželius, kur metus ar daugiau žaidė plastilinu ir pažindinosi su anglų kalba. Bet po to, pramokę kalbos, lietuvių vaikai lankė tas pačias mokyklas, kaip australų.
J. Penkaitis kviečia atsiliepti tuos, kas gyveno Hortono gatvėje, dar vadintoje „Litho gatve“. Susitikimas planuojamas 2013 m. gegužės 4 d.
Susitikimo adresas: Sydney Lithuanian Club, 16-20 Meredith Street, Bankstown, NSW. Registruotis iki balandžio 20 d. telefonu (02) 9791 0186 arba el. paštu kains.pell@gmail.com.
Parengė Jurgita Noreikienė
