Lygiai, kaip ir šiomis dienomis, kai Kaune užgeso irgi „laiptų sindromo“ paženklintos simpatiškos moters, verslininkės, politikės, motinos, žmonos – Irenos Matijošaitienės gyvybė.
Turime daug įvairios statistikos. Žuvusiųjų avarijose, darbo vietose, nužudytųjų, sirgusiųjų vienokia ar kitokia liga. Vargu ar kas skaičiuoja keisto likimo pasirinktas aukas. Apibūdinimas „nelaimingas atsitikimas“ nėra tas pat, kas palikti šį pasaulį tik tau skirtu būdu.
Visi nujaučiame, tik nekalbame apie tai, kad yra gražios ir negražios, palaimingos ir žiaurios, ramios, kaip švelni rudens diena, ir skausmingos, kaip pavasarinė kandi šalna, mirtys. Visi bent kiek brandesnio amžiaus žmonės, nė sau neprisipažindami, pasąmonėje ima melsti Staigios Pabaigos. Jokios garantijos, kad maldos bus išgirstos, bet ką gali žinoti.
Mirtis, kaip ir likusiųjų gyvenimas – pilna staigmenų. Niekada nežinai, kokiose laidotuvėse atsidursi. Mano draugės tėvas buvo laidojamas su prezidentinės garbės kuopos salvėmis. Kitos draugės netikėtai Anapilin iškeliavęs toli gražu ne senas vyras – nuostabiai smuiko muzikai skambant ir virš neįtikėtinai didžiulės minios palydinčiųjų praskrendant klykiančių gervių trikampiui.
Teko matyti, kaip į visiškai nepažįstamo žmogaus kapą, prieš jį užkasant, įšoko balta katė. Paskui ne kartą ją po tas kapines klaidžiojančią mačiau. Kaip ir keletą tarsi pasiklydusių, bet kiekvieno praeivio kažin ko įdėmiai ašarojančiomis akimis klausinėjančių šunų.
Sninga. Gal jau paskutinį kartą šią žiemą taip tylu ir balta. Ir trapu, kaip prieš nematomo laikrodžio dūžius, paskelbiančius kokį nepaprastą įvykį. Ir nors žinai, kad neišgirsi jokio laikrodžio skambėjimo, susikaupi ir lauki. Taip lauki, kad suskausta kažkur paširdžiuose ir sudrėksta delnai.
„Prakeiktai balta diena“, - netikėtai pagalvoji. Per balta tavo ilgam, karuselę primenančiam gyvenimui. Gal lemtinga buvo toji valanda, kai kažkada ant jaunystėje pradėto dienoraščio viršelio nesąmoningai išvingiavai: „Juodraštis.“
„Prakeiktai balta diena“, - pakartoji garsiai, bet nuo lango nepasitrauki. Nes anapus jo – kraupiai graži procesija, tarsi didelis juodas daugtaškis baltame Likimo maloningai skirtame ir – gal visai laiku ir vietoje? – užverstame gražaus žmogaus gražaus gyvenimo puslapyje.
