Kim Jong-ilo valdymo metai Šiaurės Korėją nualino ir atskyrė nuo likusio pasaulio taip, kad bet koks pokytis valdžioje buvo vertinamas kaip galimų derybų ir santykių atšilimo ženklas.
Atrodė, kad Šveicarijoje mokęsis ir neblogai Vakarų pasaulį pažinęs diktatoriaus įpėdinis pakeis Šiaurės Korėjos kursą, mainais į būtiną ekonominę pagalbą atsisakydamas ryžtingos militaristinės retorikos ir branduolinių ginklų bei balistinių raketų bandymų.
Bet iliuzijos greitai išsisklaidė. Pastarųjų savaičių įvykiai rodo, kad grasinimų iš Pchenjano pusės Vakarų pasaulis girdės vis dažniau. Bet ar Pchenjano bauginimai apie „ugnies upes” – tik eilinė retorika, o gal rimtas pasirengimas savižudiškam karui?
Dar pernai gruodį nereaguodama į JAV ir Pietų Korėjos perspėjimus Šiaurės Korėja paleido balistinę raketą, o šių metų vasarį vienoje savo požeminių šachtų atliko bandomąjį atominės bombos sprogimą.
O šią savaitę nervus tampė ir toliau – atsakydamas į JT sankcijas Pchenjanas anuliavo visus nepuolimo susitarimus su Pietų Korėja ir pagrasino prevenciniu branduoliniu smūgiu. Regis, taip elgiasi tik bepročiai. Juolab kad tuo pat metu, sekdamas ekstravagantiškojo savo tėvo pėdomis, Kim Jong-unas lyg niekur nieko tęsė keistą viešųjų ryšių žaidimą, rodydamas Vakarams savo svetingumą.
Neseniai dėl krepšinio galvą pametęs Kim Jong-unas sulaukė jau senokai galvą pametusio svečio – Denniso Rodmano. Atrodo, kad Kim Jong-unas mėgsta Vakarų žiniasklaidos dėmesį ir yra pasiruošęs tapti dar vienu išprotėjusiu diktatoriumi, kurio keistenybės pamažu tampa viso pasaulio juokų objektu. Tačiau ne visiems juokinga.
Susitikimas su D.Rodmanu tapo ne tik saldainiu JAV pramoginėms laidoms, bet ir atskleidė keletą įdomių faktų. Privačiame pokalbyje Kim Jong-unas pareiškė norą sulaukti skambučio iš JAV prezidento Baracko Obamos.
Toks prašymas visai nedera su ta agresyvia pozicija JAV atžvilgiu, kurią demonstruoja propagandiniai filmai ir pažadai paskandinti kapitalistus ugnies jūroje – tuo vis dar drąsinami korėjiečiai.
Akivaizdu, kad jaunajam šalies lyderiui vis sunkiau sekasi laviruoti tarp noro būti populiariam ir pateisinti savo tėvo suburtos karinės vadovybės lūkesčius. Akylesni pastebėjo, kad valdymo pradžioje Kim Jong-uną už rankų dažnai laikydavo svarbūs šalies generolai.
Galima pagrįstai klausti, ar šie nauji Šiaurės Korėjos žingsniai yra rimto karinio konflikto provokavimas, ar eilinis bandymas sustiprinti moralę šalies viduje ir išlaikyti valdžią?
Skeptiškai vertinti tokius grasinimus verčia tai, kad jie sutampa su rimtais planais atverti šalį užsienio investicijoms.
Laikas tam brendo jau senokai ir dabar viskas priklausys tik nuo to, ar karinis elitas sugebės sutvardyti ambicijas ir leis Kim Jong-unui pertvarkyti apgailėtinai atrodantį šalies ūkį.
Kita priežastis gali būti dar banalesnė ir aktualesnė Šiaurės Korėjos valdžiai ir ypač gyventojams – alkis. Šiaurės Korėja visada buvo linkusi laukti palankios progos, kai galima pagrūmoti ir pademonstruoti karinę jėgą savo pietiniams kaimynams, provokuojant konfliktą.
Suprantama, Seulas stengiasi išlaikyti šaltus nervus – niekas Pietų Korėjos sostinėje nenori išvysti krintančių artilerijos sviedinių iš šiaurės. Tad belieka siūlyti priemones, kaip nusipirkti kuoktelėjusio režimo sąlyginę ramybę.
Tos priemonės gerai žinomos – maistas, kurį kaip labdarą iš Pietų gaudavo Šiaurės Korėja. Milžiniškus pinigus branduoliniam ginklui ir raketoms kurti bei bandymams ištaškiusi stalinistinė ekonomika pateko į apgailėtiną padėtį – badaujantys žmonės valgo savo vaikus.
Kad nekiltų vietinių neramumų, maisto privalu iš kur nors kažkokiu būdu gauti. O tas būdas – patikrintas ne sykį: šantažas. Tad susidarė paradoksali situacija – sankcijų spaudžiamas režimas griebiasi šantažo, kad sušvelnintų sankcijas ir gautų ryžių.
Kita vertus, sankcijomis, beje, įvestomis pritariant netgi Rusijai ir Kinijai, reaguojama į Pchenjano raumenų demonstravimą. Tai lyg žaidimas nervais – kuri pusė nusileis. Šiaurės Korėja mano, kad rizikuodama ji turi mažiau ką prarasti – kovos atsisakymas reikštų idealų išdavystę ir gal net grėstų karine revoliucija valstybės viduje.
Bet tada kitas klausimas: ar tarptautinė bendruomenė ilgai kentės juokingus, pavojingus ir erzinančius jaunojo diktatoriaus išsišokimus? Nenusileidus, teniso terminais kalbant, kamuoliukas būtų Kim Jong-uno pusėje. Tada ir pamatytume, kas ir ko iš tikrųjų yra vertas.
