Ir kas gi skriaudžia šią scenos žvaigždę? Galbūt ji nebuvo priimta į darbą dėl savo tautybės? O gal lietuvis muzikos prodiuseris atsisakė pasirašyti sutartį su lenke? Iš lietuviško restorano išvarė barmenas? Parduotuvėje, įstaigoje, autoservise jos neaptarnavo? Gatvėje dėl tautybės kas nors užpuolė?
Tikėjausi sužinoti konkrečių dainininkės suvaržymo faktų, tačiau be kelių skambių ir abstrakčių frazių, daugiau nieko neišgirdau.
Sunku suprasti tokius pagraudenimus žmogaus, už kurį tūkstančiai lietuvių balsavo per „Eurovizijos“ atranką ir „Žvaigždžių duetų“ konkursą, kuris nuolat yra kviečiamas į lietuviškas televizijos laidas, koncertus, jo nuotraukos spausdinamos ant žurnalų viršelių.
Man E. Sašenko pasisakymas buvo labai panašus į Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) veikėjų verkšlenimus apie neva pažeidžiamas jų tautos atstovų teises Lietuvoje.
Lenkų tautinė mažuma Lietuvoje turi puikias gyvavimo galimybes, kurias pirmiausia suteikia švietimo sistema.
Nedidelė ir ne pati turtingiausia valstybė Vilniaus krašte pajėgia išlaikyti per 100 lenkiškų mokyklų ir sukurti daugybę darbo vietų lenkų mokytojams, politikams, valstybės tarnautojams, medikams, kultūros specialistams.
Vaikai nuo 1 iki 12 klasės lanko pamokas lenkų kalba, mokosi iš lenkiškų vadovėlių, niekas nesiruošia uždaryti netgi tų mokyklų, kuriose nėra net 50 moksleivių.
Keldami triukšmą dėl išgalvotos diskriminacijos, lenkų valdininkai patys net ėmė reikalauti, kad kiekvienas Vilniaus rajone norintis dirbti buhalteris ar statybos specialistas mokėtų lenkiškai, tokiu būdu atimant galimybę dalyvauti konkurse lenkiškai nemokantiems lietuviams.
Per kelis dešimtmečius taip ir neišmokę gerai kalbėti lietuviškai lenkų veikėjai gulasi kryžiumi prieš vienodą lietuvių kalbos egzaminą, nors tokių išskirtinių sąlygų nėra niekur kitur.
Praėjusią savaitę per „Lietuvos ryto“ televizijos laidą „Nuoga tiesa“ parodytas reportažas priminė sovietmečio laikus: Šalčininkų ligoninės Akušerijos-ginekologijos skyriaus vedėjas Z. Sobolevskis interviu davė rusų kalba. Įstaigos, kur visa raštvedyba turėtų būti tvarkoma valstybine kalba, vienas vadovų nesugeba net sklandžiai išreikšti minčių lietuviškai.
Nuolat Lietuvą Europos Sąjungai skundžiantis LLRA lyderis V. Tomaševskis netgi pasiūlė lietuviams patiems integruotis į Vilniaus kraštą.
Tačiau liūdniausia, kad nedaug kam rūpi apverktina lietuvių padėtis Lenkijoje - Punske ir Seinuose. Informacijos apie tai - lašas jūroje, jei palyginti su tuo, kiek dėmesio skiriama dvigubos „v“ rašybai lenkų asmens dokumentuose ir dvikalbiams gatvių pavadinimams.
Ir viso šio jovalo nebūtų, jei Lietuvos ir Lenkijos politikai vieną dieną susėstų prie stalo ir susitartų. O tai nėra taip jau ir sunku.
Lietuviai įteisina lenkiškus rašmenis lietuviškuose pasuose, dvikalbius gatvių, vietovardžių pavadinimus Vilniaus krašte, toliau leidžia laikyti lengvesnį lietuvių kalbos egzaminą.
O lenkai išleidžia vadovėlius lietuvių kalba, finansuoja visas šešias jų šalyje veikiančias lietuviškas mokyklas, kad jos nebūtų uždarytos, ir leidžia laikyti palengvintą lenkų kalbos egzaminą lietuviams. Viskas. Ir nebeliks dėl ko peštis. O svarbiausia – niekas nenukentės.
Ir pabaigai – keli faktai apie lietuvių padėtį Lenkijoje:
- Lenkijoje pamokos vyksta lietuvių kalba, bet iš lenkiškų vadovėlių;
- Lietuviams nėra jokių nuolaidų, laikant valstybinį lenkų kalbos egzaminą;
- Seinų „Žiburio“ mokyklos direktorius A.Vaicekauskas lrytas.lt pasakojo, kaip sunkiai lietuvių bendruomenė pasiekė, kol vietos valdžia sutiko ant Seinų bažnyčios sienos atskiroje vietoje pakabinti lietuvišką lentelę, kad šio miesto kunigų seminarijoje mokėsi Vincas Kudirka. Prašymai, įtikinėjimai truko kelerius metus;
- Tik per 10 metų lietuviai pasiekė, kad Seinuose būtų skirta vieta pastatyti vyskupo Antano Baranausko paminklui, kuris ten gyveno;
- Ketverius metus lietuviai mynė Lenkijos įstaigų slenksčius, kol pralaužė biurokratines užkardas „Žiburio“ mokyklai statyti. Tai – vienintelė lietuviška ugdymo įstaiga Seinuose ir jų apylinkėse nuo 1920 metų, kai šis kraštas buvo įtrauktas į Lenkijos sudėtį;
- „Lenkijos visuomenė nėra tolerantiška tautinėms mažumoms. Prieš 10 metų gatvėse ant namų sienų mirgėdavo užrašai: „Geras lietuvis – miręs lietuvis“, „Sutiksiu lietuvį – suspardysiu“. Dabar padėtis – geresnė, bet nepakantumo – per aksi. Tik pastačius „Žiburio“ mokyklą buvo išdaužta 10 naujų langų“, - prisiminė A. Vaicekauskas;
- Lenkijos valdžia skundžiasi, kad išlaikyti lietuviškas mokyklas trūksta lėšų, tačiau lenkų vaikams Lietuvoje pinigų buvo suradusi – kiekvienai šeimai, kurios atžala pradėjo lankyti lenkišką mokyklą, nuspręsta duoti po 1000 zlotų (apie 831 litų);
- Per pastarąjį dešimtmetį Lenkijoje buvo uždaryta pusė lietuviškų mokyklų;
- Lenkijoje šiuo metu veikia 6 mokyklos, kuriose galima mokytis lietuviškai. Jas kurias lanko per 500 moksleivių. Net trys iš jų artimiausiu metu gali būti uždarytos;
- Per Lenkijos gyventojų surašymą lietuviais nurodė esantys apie 6 tūkst. žmonių, nors Lietuvos ambasados Lenkijoje duomenimis, lietuvių kilmės asmenų yra apie 15 tūkstančių. Dalis lietuvių nurodo esantys lenkai, nenorėdami patirti problemų darbovietėse, valstybinėse įstaigose. Gimus A.Vaicekausko brolio Valdo Vaicekausko, gyvenančio Seinų apylinkėse, dukrai, vietos Civilinės metrikacijos skyriaus darbuotoja tik iš trečio karto mergaitės gimimo liudijime sutiko įrašyti lietuvišką Birutės vardą, prieš tai primygtinai siūliusi sulenkintą Birutos vardą;
- „Tarkim, jūsų vardas Kęstutis ir jūs vykstate į Lenkijos įstaigas tvarkyti reikalų. Pažvelgęs į dokumentą, dažnas valdininkas pasakys: „Jūsų vardas keistas“. Valdininkams paantrins lenkai darbdaviai, viršininkai žmogui lietuvišku vardu atvirai demonstruos antipatiją arba iš viso nepriims į darbą. Tokia reakcija – visuotinė, išskyrus retas išimtis“, - tikrovę konkrečiais pavyzdžiai iliustravo „Žiburio“ mokyklos vadovas;
- Lenkijoje leidžiama asmens dokumentuose įrašyti lietuviškas „č“, „ž“ ar „š“, bet realiai tai yra sunkiai įmanoma misija. Valstybinių institucijų kompiuteriuose nė su žiburiu nerasi lietuviškų simbolių, išskyrus vietoves, kuriose gyvena mūsų tautiečiai. Bent truputį nuo jų nutolus, valdininkai pasakys – nėra techninių galimybių įregistruoti lietuviškų vardų ir pavardžių.
