Pranešimo antraštė skambėjo dar griežčiau: didžioji dalis apklaustųjų rusų laiko Lietuva priešiška valstybe. Mūsų valstybę pagal spėjamo priešiškumo lygį lenkia tik JAV. Ją nedraugiška laiko 63 proc. apklaustų Rusijos gyventojų. Tarp priešiškų valstybių nepateko kitos Baltijos šalys.
Nežinau, kaip apklausų metu Rusijos gyventojai sugebėdavo nurodyti, kokios valstybės gali būti Rusijai priešiškos. Ypač, jeigu į klausimus atsakinėjo ne tik šios kaimyninės mums šalies intelektualai, bet ir kokia nors močiutė iš kaimo. Labai norėčiau tikėti, kad jiems teikiant klausimus atsakymų nesufleravo patys apklausų rengėjai, tarp kurių šį kartą buvo ne tik Rusijos visuomenės nuomonės tyrimo centras, bet ir jų partneriai iš Lenkijos.
Ir vis dėlto, nepaisant šių nežinomų visuomenės apklausos organizavimo aplinkybių, pripažinkime, kad skaičiai turėtų būti verti tiek Lietuvos valdžios, tiek ir mūsų visų, t. y. visuomenės bei piliečių susirūpinimo. Vieniems svarbu, kad mūsų valstybė su kitomis šalimis ir tautomis, o ypač su kaimyninėmis, palaikytų gerus, draugiškus santykius. Kiti į šiuos skaičius gali žvelgti su nerimu per geopolitinių santykių prizmę. Labai blogai, kai pašonėje mums esančioje didžiulėje valstybėje, iš kurios nemaža skriaudų praeityje esame patyrę, net 59 proc. gyventojų laiko mums nedraugiška ar net priešiška valstybe.
Turime pripažinti: šiandien Lietuva yra saugi ne dėl to, kad esame stiprūs ir galingi. Ne, priešingai viskas rodo, kad kaip tik mūsų valstybė viduje yra labai silpna, o nemaža dalis piliečių ir tautos nepasitiki savo valstybe. Ne vienam jos nereikia ir jie emigruoja.
Esame stiprūs tik dėl to, kad kol kas mūsų saugumui yra palankios tarptautinės aplinkybės. Kad ir kiek euroskeptikai ar antiamerikietiškai nusiteikusieji bekalbėtų apie tai, kad dalyvavimas šiose institucijose riboja mūsų suverenitetą, bet Lietuvos saugumą šiandien užtikrina visų pirma narystė NATO ir ES. Neliktų to, ir mus vėl galėtų nupūsti nuo pasaulio žemėlapio.
Net aukščiausieji Rusijos politikai vis dažniau pareiškia, kad jokios Baltijos valstybių okupacijos nebuvo, o mes priešingai, teigiame, kad buvo, ir už tai, aišku, reikalaujame kompensacijos bei atsiprašymo, kaip Maskva prezidento Vladimiro Putino lūpomis atsiprašė Vengrijos už invaziją 1956 m. Be to, mes iš Maskvos reikalaujame išduoti tragiškų sausio 13-osios įvykių dalyvius, pabėgusius į Rusiją. O jie ten slepiasi ir jokios sutartys dėl tarpusavio bendradarbiavimo teisės srityje nepagelbėja juos iš ten iškrapštyti.
Valstybių santykiuose iš viso sąstingis. Ar galite prisiminti, kada Rusijos prezidentas apsilankė Lietuvoje? To nebuvo. O Lietuvos prezidentas Rusijoje lankėsi 2001 metais, t. y. prieš 12 metų. Kokie santykiai gali būti tarp dviejų valstybių, jeigu dviejų šalių vadovai taip „intensyviai“ bendrauja.
Gal dėl to ir Latvija iškrito iš tų valstybių ir tautų, į kurias Rusijoje žiūrima priešiškai. Kai iškilo klausimai, kuriuos reikėjo su Rusijos vadovu aptarti, Latvijos prezidentas ėmė ir atvažiavo. Ir šalies nepardavė. Latvija ir toliau lieka nepriklausoma valstybė, bet požiūris į ją pasikeitė. Ir retoriką Rusijos atžvilgiu politikams reikėtų keisti. Tuos pačius klausimus gali iškelti, bet gauti daug geresnius rezultatus su kita retorika.
Politiniai dviejų valstybių santykiai yra daug platesnė tema, nei čia užsiminiau. Tačiau juk yra ir kitų, nepolitinių priemonių, kai galima stengtis keisti nepalankų klimatą santykiuose tarp dviejų valstybių ir tautų. Kartais mūzos gali pagelbėti ten, kur politika yra bejėgė. Net šaltojo karo metais Sovietų sąjunga sugebėjo keisti savo valstybės įvaizdį. Ir tai daugiausia darė kultūrinėmis priemonėmis.
Ar išnaudoja Lietuva šias savo galimybes? Tegu ir gana kuklias? Bandydama pasiekti, jeigu ne visos Rusijos, tai bent šios šalies inteligentų iš kultūros ir mokslo pasaulio širdis ir protus. Ypač vidutinės ir vyresnės kartos, kurie iki šiol apie Lietuvą kalba su didele simpatija. Ne vienas iš jų prisimena, kai net daugiau nei prieš dvidešimt metų, kai santykiai tarp Rusijos ir Lietuvos buvo dar labiau įtempti nei šiandien, į Maskvą ir į Lietuvą vyko mokslo, kultūros pasaulio žmonės ir nešė tikrą žinią apie savo šalį. Kodėl to nepadaryti ir dabar? Kodėl nesuintensyvinti šių kontaktų tarp dviejų šalių?
Skirtingai, nei tada, Sąjūdžio laikais, Lietuva turi ir valstybines struktūras, kurios tuos kontaktus gali skatinti, paremti, kaip valstybės programą. Maskvoje yra ne tik ambasada, bet ir galimybė turėti kultūros atašė, t.y. šių procesų skatinimo variklį. Daug metų šiose pareigose darbavosi žinomas Rusijoje aktorius Juozas Budraitis.
Vėliau jį pakeitė irgi plačiai žinomas Maskvos kultūrinėje inteligentijoje, mėgstančioje teatrą, kompozitorius Faustas Latėnas Dabar kultūros atašė Maskvoje nėra. Ant ambasados diplomatų nukrito rūpestis organizuoti kultūrinius, mokslinius ryšius. Jie daro, ką gali, bet to nepakanka. Turime ir gražius Jurgio Baltrušaičio namus Maskvoje, bet jie dabar mažai išnaudojami.
Tenka pripažinti, kad šiandien Lietuvos kultūros atstovo Maskvoje funkcijas laisvu nuo darbo laiku atlieka Maskvos Vachtangovo teatro vadovas Rimas Tuminas. Būtent šiame teatre po naujo R. Tumino spektaklio „ Eugenijus Oneginas“ premjeros įvyko ir dviejų valstybių: Rusijos ir Lietuvos kultūros ministrų susitikimas. Bet R. Tuminas turi savo darbą. Ir šiuo savo darbu jis garsina Lietuvos bei lietuvių vardą.
Bendraujant su įvairiais Rusijos aktoriais, kitais kultūros sferos žmonėmis, kurie sukasi šiandien apie Vachtangovo teatrą, kaip apie mažytę salelę Maskvoje, nė karto neteko girdėti jokios blogos nuomonės apie Lietuvą. Gražiai apie Lietuvą visada kalba dailiojo čiuožimo meistras Povilas Vanagas, gyvenantis Maskvoje, o tada, neabejoju, panašiai apie Lietuvą ima galvoti ir jį supantys draugai iš Rusijos. O, jeigu, visa tai išplėsti. Kad Maskvoje plėstųsi ratas kultūros, mokslo, sporto žmonių, kurie apie Lietuvą kalbėtų gerai. Ir jie taptų gražaus Lietuvos vardo skelbėjais. Gal tada tokių apklausų, kurios Lietuvą piešia taip priešiškai būtų mažiau?
O gal galėtų ir Lietuvos visuomenės apklausų rengėjai kartu su kolegomis Rusijoje atilikti panašius tyrimus, kaip padarė ir lenkai? Galbūt sužinotų ir požemines sroves, kodėl štai tokie duomenys buvo gauti čia minėtoje apklausoje. Kaip klausimai buvo užduoti? Jeigu iš tikrųjų nuotaikos Rusijoje tampa tokios neigiamos Lietuvos atžvilgiu, ar ne valstybė turėtų rūpintis sužinoti, kodėl taip atsitinka.
Kad mes pralaimime informacinius karus, irgi faktas. Net ir patys apie save rusakalbiuose informaciniuose šaltiniuose sugebame tiek blogo parašyti ar pasakyti, kad mūsų nedraugai turėtų tik džiaugtis. Tema yra labai plati, bet manau, kad reikalauja neatidėliotino tiek mūsų valdžios, tiek ir visuomenės dėmesio.
Įdomu yra ir kita: dažniausias klausimas, kokį girdėjau pastaruoju metu iš savo draugų ir pažįstamų Rusijoje buvo toks: ar teisybė, kad Lietuvoje rusų nemyli? Ramia širdimi atsakau, kad tai netiesa. Bet štai kokia mintis po to vis dažniau kyla: galbūt jie Rusijoje laiko mus priešiškais todėl, kad yra įsitikinę, kad mes jų nemėgstame? Šį nesusikalbėjimo Gordijaus mazgą reikia vieną kartą perkirsti.
