Latvių ekonomistų pamokos
Ne iš nuogirdų pažįstantis senųjų ir naujųjų Europos Sąjungos šalių ekonomikas, ypač jų agrarinį sektorių, A. Stančikas ragina pasimokyti iš kaimynų latvių. Latvijos universiteto mokslininkai, ekonomikos ekspertai Andris Deninšas ir Janis Ošleisas kviečia šalies verslininkus ne skolintomis, bet nuosavomis lėšomis kurti gyvybingą nacionalinę ekonomiką. Per aštuonerius metus šaliai prikelti reikėtų apie 40 milijardų latų (apie 200 mlrd. Lt).
Pinigai investicijoms ateitų steigiant bendras Latvijos ir užsienio kapitalo įmones. Kelias nuostolingai dirbusias Latvijos pieno perdirbimo įmones įsigijęs rusų verslininkas jas modernizavo, atidarė vartus išskirtinės kokybės produktų eksportui. Tačiau valstybės nelaime gali tapti skubėjimas tapti euro zonos nare.
„Tai paslauga Briuseliui, o ne išeitis Rygai“, – tvirtina latvių ekonomikos ekspertai, drauge pastebėdami, jog dėl valiutos unifikacijos ES galėjo nurašyti Latvijai bent dalį šios šalies skolų. Be to, kol kas niekas nepaviešino, jog už eurą Latvija turės atiduoti 15 proc. savo valstybės aukso rezervų.
„Keliaujantis“ pienas
Pasak A. Stančiko, visos trys Baltijos valstybės – kaip susisiekiantys indai. Išlaikyta bendrystė ir partnerystė galėtų padėti lipant iš ekonominės duobės arba bent perspėtų dėl ateities žingsnių racionalumo. Daugelį metų vadovaudamas vienam Žemaitijos pieno gamintojų kooperatyvui, A. Stančikas neformalius verslo ryšius palaiko su kaimyninės šalies kooperatyvų vadovais. Remiantis jų teikiama oficialia informacija, 2012 m. Lietuvos pieno perdirbėjai Latvijoje nupirko ir išsivežė 242 tūkst. t pieno žaliavos, Latvijos įmonės iš savo ūkininkų nupirko 718 tūkst. t pieno žaliavos. Lietuvos žemės ūkio ministerija skelbia, jog per 2012 m. 72 šalies įmonės (kooperatyvai, bendrovės) supirko 1360 tūkst. t pieno (jo kilmės šalis nenurodoma).
–Mūsų valstybės tarnybos vaikšto ant peilio ašmenų, – užsimena ŽŪR pirmininkas A. Stančikas, – juk eksportui skirti pieno produktai privalomai gamintini tik iš nacionalinės žaliavos. Subalansavus įvežamo pieno ir išvežamų sūrių srautus galbūt atsirastų lėšų ūkininkams – ir reali kaina už pieną, ir neapkarpytos nacionalinės išmokos.
Ir ne ekonomistui aišku, jog į Telšius, Rokiškį ar Vilkyškius iš Estijos, Latvijos, Lenkijos atsivežti pieno žaliavą, iš Vokietijos – pieno ir grietinėlės koncentratą kainuoja didelius pinigus. Pramonininkai skaičiuoja gamybos kaštus, skaičiuoja ir ūkininkai. Tik pirmiesiems metų gale susidaro milijoniniai pelnai, o pieno gamintojams – vieni nuostoliai.
Kam pelnai, o kam šnipštas
AB „Pieno žvaigždės“ grynasis pelnas 2012 m. siekė 29,066 mln. Lt, palyginti su 2011 m., pelnas išaugo 13 proc. Bendrovės pardavimo pajamos pernai, palyginti su 2011 m., išaugo nuo 700 mln. Lt iki 769 mln. Lt. Pernai „Pieno žvaigždžių“ pajamos eksporto rinkose siekė 434,30 mln. Lt – 13,5 proc. daugiau nei 2011 m. (382,57 mln. Lt), o Lietuvoje parduota produkcijos už 334,79 mln. Lt, arba 5,2 proc. daugiau nei 2011 m. Bendrovė eksporto rinkose 2012 m. pardavė daugiau kaip 56 proc. visos produkcijos.
AB „Vilkyškių pieninė“ 2012 m. pagamino 14 tūkst. t sūrių, juos sėkmingai realizavo Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Balkanų ir NVS šalyse, Izraelyje, JAV. AB „Rokiškio sūris“ praėjusiais metais pagamino 35 tūkst. t sūrių, juos eksportavo į Italiją, Rusiją, kitas šalis. Stabilias eksporto rinkas užsitikrinę sūrių ir sausų pieno produktų gamintojai AB „Žemaitijos pienas“, UAB „Marijampolės pieno konservai“.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, maisto pramonės eksportas 2012 m. siekė 5,46 mlrd. Lt. Rusijoje parduota už 1,1 mlrd. Lt, Vokietijoje – už 743 mln. Lt, Latvijoje – už 567 mln. Lt, Lenkijoje – už 416 mln. Lt, Italijoje – už 398 mln. Lt. Vien tik lietuviškų sūrių eksportuota už 925 mln. Lt, sausųjų pieno produktų – už 271,6 mln. Lt. Rinkos analitikai prognozuoja, jog 2013 m. bus palankūs pieno produktų eksportui, augs ir paklausa, ir kainos.
- Lietuvos žemdirbiui didėja ne pajamos, tik išlaidos, – pastebi A. Stančikas, – praėjusiais metais jam buvo pažadėtos išmokos už pieną, žmogus susiplanavo investicijas, ėmė paskolą, o šiandien jos nėra kuo dengti.
Lietuviškas sūris spaudžiamas Airijoje
ŽŪR pirmininkas A. Stančikas su Lietuvos žemdirbių delegacija neseniai lankėsi Airijoje. Šios šalies ūkininkai numatę iki 2020 metų pieno gamybą padidinti 60 proc., pieno produktų eksportą – 40 proc. Jau dabar pagal vienos Lietuvos pieno perdirbimo įmonės receptus iš vietos ūkių pieno gaminami fermentiniai sūriai, kurie užsakovo įmonėje tik supjaustomi ir supakuojami. Lietuvių forma, airių turinys. Sutirštintas pienas gaminamas Olandijoje ir tik parduodamas su Lietuvos įmonės prekiniu ženklu. Panašius ketinimus puoselėja ir kitų ES šalių pieno gamintojai. Visi rengiasi 2015–iesiems, kai bus panaikintos rinkos reguliavimo priemonės – pieno kvotos. Rinkos ekspertai prognozuoja, jog pieno žaliavos kainos nukris žemiau gamybos kaštų. Vokietijos pieno sektorius rengiasi šiam stresui, mažina gamybos savikainą.
Pigią pieno žaliavą importuos Lietuvos pieno perdirbėjai. Pasak A. Stančiko, per 2–3 metus šalyje gali išnykti ne tik smulkūs, bet ir stambūs pieno ūkiai. Lietuviams Briuselyje neseniai teko girdėti terminą „liberalus Europos pieno sektorius“. Išvertus į suprantamą kalbą tai reikštų: pagrindinis judėjimas vyks prekybos centruose, nereikės nei nacionalinių pieno gamintojų, nei perdirbėjų.
Jau dabar byra trapi verslo partnerių draugystė. Ūkininkus atakuoja pieno supirkėjai, siūlydami kas mėnesį vis mažesnę kainą. Priežastis – laikraščiuose paskelbta žinia, jog Rusija nebeperka iš Vokietijos sūrių. Galėtų dar pridėti, jog kai kuriose JAV valstijose pasnigo, o Naujojoje Zelandijoje išdžiūvo pievos. ŽŪR pirmininkas A. Stančikas patartų šalies pieno perdirbimo įmonėms išnaudoti istorinį šansą – kaimynystę su pieno produktų stokojančia Rusija. Ten nuo seno mėgstami lietuviški fermentiniai sūriai, atidaryti vartai sausiems pieno produktams.
Žemdirbių kooperaciją
A. Stančikas vadina vėluojančia galimybe. Lietuvius vėlgi aplenkė kaimynai latviai. Jų pieno gamintojų kooperatyvas „Piena celš“ įsigijo seną pieninę – su pastatais, technologijomis, darbininkais, supirkimo rinkomis ir skolomis. Per kelerius metus įmonė pasikeitė neatpažįstamai, gamina paklausią pieno produkciją, kooperuoti pieno gamintojai pajuto verslą tampant pelningu. Kitas latvių projektas – trijų pieno gamintojų kooperatyvų pieninė Jelgavoje. Lietuviams ūkininkams kooperuotis, derinti pieno gamybą ir perdirbimą sekasi sunkiai. Neseniai žemės ūkio kooperatyvas „Pieno puta“ įsigijo pieninę Bagaslaviškyje (Širvintų r.).
Pasak ŽŪR pirmininko A. Stančiko, tai rizikinga investicija, tikras galvos skausmas kooperatyvo vadovei Jūratei Dovydėnienei. Ketinama rekonstruoti įmonę, įdiegti naujas technologijas, gaminti rinkoje paklausų produktą. Tam reikės ir lėšų, ir laiko. Racionaliausia, pasak A. Stančiko, būtų sustiprėjusiems ir susivienijusiems pieno gamintojų kooperatyvams įsigyti Vilniaus biržoje pardavinėjamų „Rokiškio sūrio“, „Pieno žvaigždžių“, „Žemaitijos pieno“ akcijų.
Džiūsta pieno upės
Šalies pieno sektoriuje netyla ginčai: pieno perdirbėjai skundžiasi, jog Lietuvoje trūksta pieno, jį reikia įsivežti, ūkininkams atrodo, jog pieno suvis nereikia, nes už žaliavą supirkėjai moka centus.
Ilgą laiką viešumoje buvo manipuliuojama šalies pieno ūkių skaičiumi. Pastaruoju metu, prasidėjus nesusipratimams dėl išmokų už kvotinį pieną moduliacijos (sumažinimo), paaiškėjo, jog prekinių pieno ūkių yra ne 35 tūkst., o tik 3,5 tūkst. Kiekviename jų laikoma po 15 ir daugiau karvių. Tačiau žinios iš regionų nieko gero nežada. Antai vienas Šalčininkų r. ūkininkas iš Kaišiadorių r. įregistruoto supirkėjo nuo praėjusių metų lapkričio nesulaukia pinigų už pieną – daugiau nei 30 tūkst. Lt. Reikia pirkti trąšas, kurą, o suplanuotų pinigų vis dar nėra. Skuodo r. ūkininkas, per dieną parduodantis po tris tonas pieno, kieme sulaukė supirkėjų atstovo. Tas prisispyręs reikalavo trimis centais ūkininkui susimažinti pieno pardavimo kainą. Dėl tos pačios jau minėtos Vokietijos. Suderėjo dėl pusantro cento.
Verslo aplinka ir atsainus politikų požiūris iš šalies agrarinio sektoriaus beveik išstūmė jaunimą. Paramos milijonai nuplukdyti šiandien užšaldytoms statyboms, mistinėms „mailiaus fermoms“, ištaškyti mieste gyvenantiems „sofos“ ūkininkams. Jaunimui kurtis nebeliko ne tik bendrijos lėšų, bet ir valstybės žemės.
Pandoros skrynia
- Šiemet Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungai, Vilnių užplūs svečiai su naujomis dovanomis, – pastebi ŽŪR pirmininkas A. Stančikas, – jų Pandoros skrynią mes jau gavome – su direktyvomis, reglamentais ir su paslėptomis kliautimis tarp dokumentų eilučių. Kažin ar liks vietos nacionaliniam pieno ūkiui?
Antai Latvijos žemės ūkio kooperatyvo „Maršava“ vadovė Dacė Pastarė, „SIA Kalnaji“ savininkas Vladislavas Butansas ir „SIA Pampali“ valdybos pirmininkas Janis Valko teigia, jog po 2015 m. pieno kvotų panaikinimą ištvers tik labai stambūs ir labai smulkūs pieno ūkiai, o „vidutiniokai“ bankrutuos. Latvijos atstovai Europos Parlamente pranešė savo poziciją dėl Briuselio politikų siūlymo 5 proc. bendrijos ūkininkams sumažinti pieno gamybą. Už tokį žingsnį pieno gamintojui turėtų būti išmokama 3 mėn. turėtų vidutinių pajamų kompensacija.
Liuksemburgo (šioje šalyje prieš kelerius metus vyko šimtatūkstantinis Europos pieno gamintojų mitingas) ministras pirmininkas Žanas Klodas Junkeras pastebi, jog senajame žemyne susidarė situacija kaip ir prieš šimtą metų: valstybių nacionalinių interesų susidūrimas, ekonominio ir socialinio vystymosi netolygumas, didėjantis visuomenės susisluoksniavimas. Estijos prezidentas Tomas Hendrikas Ilvesas sako: „Rytų Europos šalys – Latvija, Estija, Lietuva, Lenkija – įgyvendino pagalbos kitoms šalims priemones, tačiau Europoje vis dar baiminamasi dėl rytiečių ateities“. Suomijos ministras pirmininkas Jurkis Katainenas kelia klausimą dėl euro ir pačios ES likimo. Lemtinga riba – 2020 m.
Ar išgirdo lietuviai kaimynų perspėjimus?
„Beždžionių tiltu“ vadinamas per prarają nutiestas iš virvių nupintas siūbuojantis lieptas. Eiti juo – didelė rizika. Tokias verslo sąlygas 2014–2020 metais turės visi ES žemdirbiai. Pasak ŽŪR pirmininko A. Stančiko, ant nevilties prarajos nudrengtiems Lietuvos pienininkams šis beždžionių tiltas bus ypač siūbuojantis.
