Taip, žyniui Lizdeikai išaiškinus, jis sostinę iš Trakų perkėlė į Vilnių, nes garsus vilko staugimas reiškė, kad garsas apie šią vietą sklis po visą pasaulį.
Bet Lizdeika nepaaiškino Gediminui, kodėl iš sapne kunigaikščio regėto vilko gerklės sklinda tarsi šimto žvėrių garsas.
Iš tiesų, dabar Gedimino kalno papėdėje staugia jau ne vienas, o šimtai vilkų, o jiems saugoti įkurtas rezervatas.
Jų vis daugėja ir grobio jie ieško vis toliau nuo kalno.
Kunigaikščio sapną palikime nuošalyje, nors tai, kas vyksta Gedimino kalno papėdėje, primena legendą. Tačiau tai tikrovė – čia pristeigta daugybė garsinančių, reprezentuojančių, koordinuojančių įstaigų.
Vilniaus pilių direkcija, Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija, Lietuvos pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys”, kurį sieja glaudūs ryšiai su Valdovų rūmų administracija.
O kur dar Lietuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos dailės muziejui priklausantis Taikomosios dailės muziejus – tai įstaigos Gedimino kalno papėdėje. Ir darbuotojų tose įstaigose – daugiau nei vilkų kunigaikščio sapne.
Šios įstaigos tarpusavyje pjaunasi kaip tikri vilkai ir dar savivaldybę mėgina užkabinti.
Kultūros ministrui Š.Biručiui jau kilo klausimų: ar Gedimino kalno papėdėje ne per daug įstaigų, mintančių iš biudžeto, ar jos nedubliuoja viena kitos veiklos?
Bet kapoti bambagyslių, įstaigas jungiančių su valstybės iždu, ministras neskuba.
Jis sudarys darbo grupę, kuri įstaigas tirs, inventorizuos, siūlys galimus sprendimus.
Štai kiek vargo Gediminas savo ainiams pridarė, kai susapnavo vieną vilką kaip šimtas staugiantį.
