Atlydžio vanduo netrukus ims skverbtis gilyn į žemę ir į šulinius nuneš tai, ką surinks pakeliui. Dažniausiai - nitratus, rečiau - ir bakterijas. Nors žmonės vis dar laikosi įsikibę minties, kad šulinių vanduo - pats sveikiausias, chemikai šį tikėjimą pamažu tirpdo.
„Nepatikėjau tuo, ką pamačiau laboratorinio vandens tyrimo ataskaitoje. Nitratų jame buvo gerokai daugiau, nei norma. Iš kur? Juk tvarte gyvuliai seniai nebelaikomi, o ir jis dunkso pakalnėje, tolokai nuo šulinio“, - pasakojo Anykščių rajone, Keleiviškėse gyvenanti moteris.
Tikėtina, kad kasmet, tirpstant sniegui, atlydžio vanduo prasiskverbia į tvartą, susigeria į kraiko likučius ir požeminiais šaltiniais pasiekia šulinį.
„Tyrėme ir mūsų kaime esančių šulinių vandenį. Tyras kaip krištolas, be jokios taršos. Bet labai giliai glūdi jo šaltiniai. Šulinius žmonės kasė kone 30 metrų gylio. Ir anaiptol ne kiekviena sodyba kaime sugebėjo iki vandens prisikasti“, - sakė vieno Rokiškio rajono kaimo gyventojas.
Tačiau nitratai šulinių vandenyje ne tik kaimo žmonėms kelia rūpesčių.
Nervintis jis verčia ir priemiesčių gyventojus, geriančius artezinių šulinių vandenį. Pavyzdžiui, sostinėje, ties Dvarčionimis esančiose sodininkų bendrijose yra artezinių gręžinių, kuriuose vanduo siurbiamas iš 40 metrų gylio, bet nitratų koncentracija jame siekia net 90 mg/l. O tai kone dvigubai daugiau, nei leistina norma.
Tarša - greta namų
Pasak Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Maisto skyriaus vedėjo pavaduotojos Ingos Kaikarienės, į šulinius ir negilius artezinius gręžinius vanduo patenka iš arčiausiai žemės paviršiaus esančio vandeningo sluoksnio.
Todėl jo kokybė priklauso nuo šulinio vietos, jo įrengimo, priežiūros. O kartu - ir nuo to, kaip ūkininkaujama arčiausiai esančiose žemėse.
„Didžiausias gruntinio vandens teršėjas - dirbamos žemės, kurios tręšiamos organinėmis ir mineralinėmis trąšomis. Taip pat - ir žema ūkininkavimo ekologinė kultūra. Sodybose neretai patys šeimininkai teršia vandenį, kurį geria“, - sakė I. Kaikarienė.
Mat tradiciškai šuliniai kasami sodybos centre, šalia gyvenamųjų ir ūkinių pastatų, daržų. Pagrindiniai taršos šaltiniai čia yra mėšlo krūvos, iš tvartų ir lauko tualetų besisunkiančios srutos, netvarkingai laikomos ar naudojamos mineralinės trąšos.
O jei šuliniai neuždengiami, į juos gali įkristi gyvūnų ir užkrėsti vandenį jame lengvai besidauginančiomis, ligas sukeliančiomis bakterijomis.
VMVT savo ruožtu pernai ištyrė 731 šachtinio šulinio geriamojo vandens kokybę. Net trečdalio šulinių vanduo buvo užterštas nitratais, nitritais, amoniu.
Kone pusės šulinių vandenyje rasta mikrobiologinės taršos: E. Coli bakterijų (žarninių lazdelių) arba žarninių enterokokų. Jos į vandenį dažniausiai patenka iš fekalijų.
„Nors šulinių geriamojo vandens kokybė yra bloga, tačiau gyventojai tik išskirtinais atvejais kreipiasi į mūsų tarnybą prašydami patarimų. Juk individualiai gaunamo vandens kokybė - pačių žmonių rūpestis“, - sakė I. Kaikarienė.
Vanduo iš čiaupo - geresnis
Nors centralizuotai tiekiamas vanduo daugelyje rajonų – geras, žemaičiai tuo anaiptol negali girtis. Viena problemų, kurios nepavyksta atsikratyti jau daugelį metų – tai padidintas fluoridų kiekis vandenyje, kuris tiekiamame šiaurės vakarinėje Lietuvos dalyje gyvenantiems žmonėms.
Fluoridų koncentracija net 103 vandenvietėse viršija nustatytą normą, ir tokį vandenį tenka gerti kone 80 tūkst. gyventojų.
Tol, kol bus išgręžti nauji gręžiniai, teks metus kitus palaukti Girkalių, Plikių, Agluonėnų, Endrijavo, Kelmės, Kretingos rajono Kūlupėnų, Žadeikių gyventojams. Nors centralizuotai tiekiamas vanduo ir Žemaitijoje, o kai kur – ir Vidurio Lietuvoje prastas, retas žmogus tuo skundžiasi. Pernai Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba gavo 27 vartotojų skundus dėl viešai tiekiamo geriamojo vandens kokybės.
Iš jų 19 buvo pagrįsti. Ištyrus centralizuotai tiekiamą vandenį paaiškėjo, kad jame per daug geležies arba netinkamos jo juslinės savybes - jis dvokė.
Padidintas geležies, kitų indikatorinių rodiklių (mangano, sulfatų, chlorido) kiekis, padidintas drumstumas, ypač mažų vandenviečių tiekiamame geriamajame vandenyje – visa tai menkina jo kokybę.
Tačiau šiame vandenyje tarša neviršija normų.
Tyrimai - nepigūs
Ištirti šulinių vandenį žmonės turi dvi galimybes. Viena - pateikti jo mėginius Vilniuje esančiam Nacionaliniam maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutui. Jo laboratorijoje nitratų tyrimas kainuoja 46 litus, geležies - 49. Brangiausi yra toksiškų elementų ir mikroelementų tyrimai. Jie kainuoja 340 litų.
Geriamąjį vandenį tiria ir Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija. Mėginius tyrimams priima ir jos skyriai, esantys didesniuose miestuose.
Nitratų kiekio nustatymas vandenyje fotometrijos metodu šioje laboratorijoje kainuoja 24 litus, kitokiais metodais - 46 litus.
Atsikratyti nitratų taip pat nėra paprasta. Už jų filtrą mažiausiai tenka pakloti tūkstantį litų.
Vandenį iš šulinių ar negilių gręžinių geria ketvirtadalis gyventojų
Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis geriamąjį vandenį iš šachtinių šulinių ir negilių gręžinių (gruntinį vandenį) Lietuvoje vartoja beveik ketvirtadalis gyventojų.
2012 m. Lietuvoje buvo ištirta 2900 tokių šulinių. 900 mėginių, beveik 31 proc., viršijo nitratų ribinę vertę. Daugiausiai neatitikimų - po 44 proc. - rasta Vilniaus ir Šiaulių apskrityse, kiek mažiau (36 proc.) nitratais užterštų šulinių buvo Panevėžio apskrityje.
Cheminėmis medžiagomis - nitratais ar nitritais užterštas vanduo neturi specifinio kvapo, skonio ar spalvos. Jos nepašalinamos nei virinant, nei filtruojant įprastais buitiniais filtrais. Virinant jų koncentracija kaip tik padidėja.
