Mažas lopinėlis dangaus, tarsi nereali viltis – tolumoje Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios bokštas.
Tiek pro savo kameros grotuotą langelį mato vienintelė Lietuvoje iki gyvos galvos nuteista moteris 40-metė A. Bružaitė.
Ar yra čia vietos moters jausmams, svajonėms, atgailai, kuriai taip pat reikia jėgų? O gal tarp storų vienutės sienų gali užgimti ir meilė?
Kameroje – su katinais
Laikas greitai skaičiuoja metus – šį mėnesį bus šešeri, kai A. Bružaitė prisipažino pasmaugusi du mažamečius sūnus. Ir jau penkeri, kai ji – nuteistųjų iki gyvos galvos vienutės įnamė.Įtempusi klausą per pravertą langą ji gali išgirsti automobilių, riedančių pro miesto centre esantį kalėjimą, pypsėjimą, sekmadienį – bažnyčios varpo skambtelėjimą.
Užuosti pavasario vėją ir rudens darganą, pasivaikščiojimų kiemelyje išvysti virš galvos praskrendantį paukštį.
Šiandien kameroje ji nebe viena. Ne, ji neturi kaimynės – jokia kita moteris nenuteista iki gyvos galvos.
Alma savo širdgėla, neviltimi, o kartais galbūt ir viltimi dalijasi su dviem katinais, kuriuos išimties tvarka kalinei leidžia auginti kalėjimo administracija.
Penkeri metai garsiąją kalinę išmokė būti kantrią.
Nuo pirmųjų dienų bandymų nusižudyti, nuo mėginimų puse lūpų prabilti, kad nusikaltimą padarė ne ji, ir pasiekti naujo bylos nagrinėjimo, nuo vilties matytis su trimis vaikais ir išsaugoti jų meilę iki susitaikymo su tikrove – ilgus metus kitaip nebus.
Gyvenimas laisvėje keitėsi
Gyvenimas už kalėjimo sienų ėjo sava tėkme.
Buvęs kalinės vyras Virginijus Jonaitis išpardavė gyvulius, pardavė šeimos namą Petrališkės kaime, kuriame augo visi penki vaikai, ir išsikraustė į Šeduvą.
Svetimiems liko ir mažųjų dvynukų kiemo pakrašty numestas dviratukas, ir krepšinio stovas, į kurį bumbsėdavo nužudytų vyresniųjų sūnelių kamuolys.
Ir rūsyje, šalia krosnies, prie kurios buvo smaugiami vaikai, lentynose sustatyti apdulkėję trilitriniai stiklainiai su rūpestingai Almos išvedžiotais užrašais „agurkai”, „kompotas”, „uogienė”.
Kalėjime A. Bružaitė tapo ir močiute, bet vargu kada nors galės apkabinti savo anūkę, dukters Vaidos mažylę, gimusią ir augančią Londone.
Ir vargu kada ji sulauks savo vaikų sveikinimų Motinos dienos proga, nes jų gyvenime motinos jau seniai nebėra. Nors iš kalėjimo jiems ir keliauja laiškai, dovanėlės ir šiltos megztos kojinės.
Nubausta ir vienatvės bausme
Laiškai keliauja ne tik vaikams, bet ir buvusioms kaimynėms, draugėms, globėjams. Kaip oro nuteistiesiems iki gyvos galvos trūksta bendravimo.
Kalėjimų taisyklės griežtos. Kalintys vyrai yra atskirti nuo kalinčių moterų, kalintys nepilnamečiai – nuo suaugusiųjų, įkalinti iki gyvos galvos – nuo griežtuoju režimu nubaustų kalinių ir nuo iki gyvos galvos įkalintų moterų.
Visais atvejais A. Bružaitė nubausta ir dar viena – vienatvės bausme.
Įstatymo netaikė moteriai
Paskyrus A. Bružaitei bausmę iki gyvos galvos, vežimas buvo pastatytas prieš arklį.
„Priimant įstatymą dėl įkalinimo iki gyvos galvos nebuvo numatyta, kad atsiras tokia bausme nubausta moteris. Todėl dėl jos kalinimo kyla ir tam tikrų problemų”, – neslepia Laisvės atėmimo vietų įstaigų skyriaus viršininko pavaduotojas Gintautas Klimavičius.
Kaip ir visi kaliniai, nuteistieji iki gyvos galvos turi teisę dirbti. Vadinamieji „gyvagalviai” dirba atskirose nuo kitų kalinių darbo vietose.
Tokios teisės A. Bružaitė neturi. Dirbti ji gali tik atskirai nuo vyrų ir tik savo kameroje.
„Kalėjimas neturi galimybės A. Bružaitei įrengti atskirą darbo cechą, pastatyti įrangą – tai per brangu dėl vieno žmogaus.
Dirbti šalia nuteistų iki gyvos galvos vyrų įstatymu nenumatyta dėl jos saugumo. Mes negalime prie jos pastatyti dar poros sargybinių.
Nežinome, kokie galėtų būti už žmogžudystes, išžaginimus nuteistų kalinių kėslai prieš moterį, negalėtume laiku sustabdyti jų veiksmų”, – sako Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus pavaduotojas Romas Ostanavičius.
Pinigai – laisvės dvelksmas
A. Bružaitė norėtų dirbti. Ji pyksta, kad vyrai ceche gali dirbti įvairius darbus – kalti inkilus, baldus.
Jai lieka savo vienutėje siūti. Buvę jos artimi globėjai Regina ir Juozas jai nupirko siuvamąją mašiną. Darbas trumpina laiką ir leidžia užsidirbti keletą litų. Pinigų čia labai reikia.
Kai laisvė toli, pinigai kalėjime tampa vienintele galimybe nors kiek mėgautis laisvės malonumais – geresniu maistu, vaisiais, vitaminais, kavos puodeliu, pakeisti įgrisusį kalėjimo valgį.
Kaliniai įsigudrino kameroje išsivirti net cepelinų. Pinigai – tai ir galimybė paskambinti, ir išsiųsti dovanėlių vaikams.
Pakeitus įstatymą maisto siuntinių kaliniams siųsti nebegalima. Tik pinigines perlaidas, laikraščius, vitaminus, papildus su vaistinės čekiais. Turi pinigų – turi malonumo.
Pagal kalinių pateiktą sąrašą kalėjimo darbuotojai produktų nuperka iš kalėjimo parduotuvės. Bet čia brangiau.
Kai prieš metus A. Bružaitė netikėtai nutraukė ryšius su savo globėjais, baigėsi ir jų piniginės perlaidos, vitaminų, papildų siuntos, dovanėlės vaikams „nuo mamos”.
Kai nebeliko tėvelio ir mamytės, kaip A. Bružaitė vadino savo globėjus, paramos, turi atsirasti kas nors, kuris taip pat kilniaširdiškai ja tikėtų ir remtų. Gal draugas, kurį galima vadinti ir vyru?
Meilė tarp kalėjimo mūrų
Lukiškių kalėjime vyrai griežtai atriboti nuo tardymo izoliatoriuje esančių moterų, bet meilės ilgesys plevena tarp storų kamerų sienų.
Nors moterys užsuka čia tik pakeliui į Panevėžio pataisos namus, meilei įsiliepsnoti laiko užtenka.
Kalėjime įsimylimas net vyro šešėlis, neryškiai matomas vyrų korpuso lange. Nesvarbu, kad to vyro moteris niekada gal ir nepamatys, nesvarbu, kad jis gal žiaurus žmogžudys ar bedantis senis.
Moterims, ypač kalėjime, reikia svajonės, kuri leistų išlikti moterimi ir dėl kurios būtų verta gražintis, puoštis ir gyventi.
Slaptuoju kalėjimo paštu tarp vyrų ir moterų korpusų keliauja švelniausi meilės laiškai, nors dažnai juos rašo vieno įgudusio kalėjimo rašytojo ranka.
Ir atsiranda moterims saldi viltis – gal nors čia sutikta meilė bus tokia, apie kurią buvo skaityta vaikystės knygose arba matyta serialuose.
Bus apie ką svajoti ilgais įkalinimo mėnesiais Panevėžio moterų pataisos namuose, kur vyrų nėra.
Gal ne tiktai svajoti, bet ir ištekėti?
Medaus mėnuo – dvi paros
2003 metais priimta Bausmių vykdymo kodekso pataisa, leidžianti santuokas tarp Panevėžio moterų pataisos namų kalinių ir šalies kalinimo įstaigose kalinčių vyrų.
Per metus susituokia apie 200 kalinių porų (nuotaka gali būti ir laisvėje gyvenanti moteris).
Vestuvių dovana – dvi paros medaus mėnesio – ilgalaikio pasimatymo kalinimo įstaigoje atskirame kambaryje.
Moterys išteka vydamosi savo svajonę. Jų nesustabdo tai, kad savo vyro jos net nebūna mačiusios, o tik kalbėjusios telefonu ir skaičiusios jo laiškus, kupinus burkuojančių balandžių ir strėlėmis pervertų širdžių piešinių.
Nesustabdo, kad jos mylimasis kali už žiaurius nusikaltimus, gal ir už išžaginimus. Joms jis nekaltas, joms jis – pats geriausias.
Ištekėjus pasikeis ir moters statusas kolonijoje – ji bus labiau gerbiama, turės vyrą, kuriuo galės ir pagąsdinti.
O kuriai nesinori sutrumpinti nuobodžios pataisos namų kasdienybės švente – pasipuošti gražia suknele, būti nuvežtai į mylimojo kalinimo vietą, išgirsti gražių linkėjimų, paskanauti valgių?
Ir pasimėgauti pirmosios nakties malonumais.
Kalinimo įstaigų darbuotojai sako, kad protingos moterys ir pabėga būtent po tos saldžiosios nakties.
Švelnių glamonių moteris tegu nesitiki. Daug metų moters neturėjusio kalinio seksas dažniausiai ypatingas.
Vyrai kalėjime įvairiai eksperimentuoja su savo lyties organais, ir moteriai tenka tai išbandyti. Bus ir skausmo, ir prievartos, ir grasinimų, jei pasipriešins.
Jei abu sutuoktiniai gerai elgsis, ilgalaikius pasimatymus jie gali gauti kas du mėnesius. Dažniausiai moterys iš Panevėžio kolonijos yra vežamos pas vyrą į jo kalinimo vietą. Už kelionę pačios ir susimoka.
Tapo geidžiama nuotaka?
Ar Lietuvoje gali tuoktis ir iki gyvos galvos įkalinti vyrai?
Taip, gali. Bet jie gaus ne ilgalaikį dviejų parų pasimatymą su žmona, o tik trumpalaikį – 4 valandų.
Jei administracija sutiks, jis gali vykti ir pasimatymų kambaryje be prižiūrėtojų.
Tačiau jokių pasimatymų su sutuoktine nebus, jei ji kali Panevėžio moterų pataisos namuose.
Įstatymas draudžia pasimatymus, nes jų kalinimo režimas skirtingas.
Todėl nuteistieji iki gyvos galvos, norintys vestuvių ir 4 valandų intymių pasimatymų kas du mėnesius, turi dvi galimybes: žmoną laisvėje arba susituokti su moterimi, taip pat nuteista kalėti iki gyvos galvos.
Tokia Lietuvoje vienintelė – Alma. Ar ji – geidžiama „gyvagalvių” nuotaka?
A. Bružaitei – privilegija
Iki gyvos galvos nuteista A. Bružaitė vienintelė turi ir didelę privilegiją, kurios neturi nė viena moterų pataisos namuose už lengvesnius nusikaltimus kalinti moteris – ji gali matytis su vyrais.
Lukiškių kalėjimo administracija geranoriškai atsižvelgė į tai, kad A. Bružaitė pasmerkta sunkiai vienatvei, nes nėra įstatymu reglamentuojama nuteistos iki gyvos galvos moters teisinė padėtis.
„Likimo draugės A. Bružaitė neturi ir būtų gerai, kad neturėtų. Bet drauge ji neturi ir bendravimo partnerės, su kuria galėtų drauge dirbti, sportuoti ar pasivaikščioti.
Stengiamės mažinti jos atskirtį. Ją nuolat lanko savanoriai studentai, kalėjimo kapelionas, kartą per mėnesį ateina psichologė, mūsų įstaigoje dirba keturi psichologai, į kuriuos A. Bružaitė gali taip pat kreiptis”, – pasakoja Lukiškių kalėjimo direktoriaus pavaduotojas R. Ostanavičius.
Dažnai laiškuose draugėms besiskundžianti juoda neviltimi A. Bružaitė galėtų būti patenkinta tokiu dėmesiu.
Buvęs jos vyras V. Jonaitis, netekęs dviejų sūnelių ir paliktas likimo valiai su trimis vaikais, niekada nesulaukė psichologų ar savanorių pagalbos.
Po tragedijos jis turėjo kapstytis vienas, stebimas aplinkinių – išsikapstys ar nuskęs?
Kalėjime mezga ir meldžiasi
Be psichologų ir dvasininkų, A. Bružaitė kalėjime gali džiaugtis ir nuteistų iki gyvos galvos vyrų dėmesiu ir draugija.
„Mes vykdome ir įvairius socialinius projektus. Pavyzdžiui, visą rudenį A. Bružaitė mokė 10 nuteistų iki gyvos galvos kalinių grupę megzti. Prieš Kalėdas jų darbeliai buvo padovanoti socialiai remtinoms šeimoms”, – pasakoja R. Ostanavičius.
Kaip žinoma, sugrubusios kalinių rankos nelabai mokės laikyti virbalus, jei priėjusi mokytoja iš arti jų nepamokys.
Kažin kuo labiau džiaugėsi vyrai – ar kad megzti išmoko, ar jaunos, gražios mokytojos artumu?
Alma virpina kalinių širdis, kai drauge su jais mažoje patalpoje lanko psichologo konsultacijas, dalyvauja Velykų, Kalėdų šventėse.
Ypač kai kalėjimo koplyčioje, paraginta savo sielovadininko, kalėjimo kapeliono Arūno Peškaičio, skaito jiems skaitinius.
„Nežinau, kodėl kunigas veda mus į nuodėmę? Ne maldos mums galvoje, kai šalia stovi graži, kvepianti nimfa palaidais ilgais plaukais. Visi mes sėdime susijaudinę”, – tokią vieno nuteistojo iki gyvos galvos žinią gavo buvusi Almos globėja Regina.
Paslaptis patiki kunigui
A. Bružaitę kalėjime dažnai lankantis kapelionas A. Peškaitis saugo garsiosios kalinės paslaptis.
Kad dvasininkas yra jai labai svarbus žmogus, laiškuose draugėms prisipažįsta pati Alma. „Skambinkite kunigui Arūnui, jis viską apie mane žino”, – rašo A. Bružaitė, nurodydama ir savo sielos vadovo telefoną.
Draugėms Alma pataria, kad jos per kunigą siųstų jai kuo daugiau skanėstų, nes joms tai būtų „vienas siuntimas, o kunigui – vienas nešimas”. Tačiau kalėjimo taisyklės ir dvasininkams draudžia slapta atnešti produktų nuteistiesiems.
Kad A. Bružaitei labai svarbu bendrystė su kalėjimo kapelionu, žurnalistei pasakojo ir viena buvusi kalėjimo prižiūrėtoja: „A. Bružaitė labai laukia kunigo apsilankymo. Ji gali paverkti jam ant peties, išsikalbėti.
Drauge jie geria arbatą, kunigas ją pavaišina šokoladu. Matyti, kad dvasininkas jai yra labai didelė paspirtis.”
„Kunigas Arūnas turi didelę įtaką Almai. Kai Alma netikėtai atsisakė mūsų globos, paklausėme kunigo – kodėl? Jis nenorėjo su mumis kalbėtis, bet pagaliau atsakė: „Jūs per daug Almą reguliavote.”
Alma rašė, kad kunigui Arūnui parodo gautus laiškus, su juo tariasi. Esą kunigui patarus ji nebesiekia ir bylos atnaujinimo, nors mes buvome per žingsnį nuo tikslo.
Esą kunigas jau beveik pasiekęs, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė suteiksianti jai malonę, kalbėjęs tuo klausimu su generaliniu prokuroru Dariumi Valiu. Nudžiugome, bet sužinojome, kad tai netiesa.
Bet gal žmogui reikia vilties, ir kunigas Arūnas daro gerą darbą stiprindamas Almos dvasią”, – sako buvusi ilgametė kalinės globėja Regina.
Į Panevėžį nenorėjo
Prieš įkalinant iki gyvos galvos nuteistą A. Bružaitę kilo diskusijų – ar moteriai tinka kalėti Lukiškių kalėjime? Ar jai ne vieta Panevėžio moterų pataisos namuose?
Bet neturint galimybių įrengti tinkamą kamerą ir saugoti vienintelę „gyvagalvę” moterį Panevėžyje, ji buvo apgyvendinta Lukiškių kalėjime. Jai suremontuota gerokai didesnė nei kitų „gyvagalvių” kamera.
„Alma yra rašiusi, kad nenori į Panevėžį, nes moterys ten labai pyksta ant tų, kurios nužudo savo vaikus. O vyrai esą esantys atlaidesni.
Iš jos laiškų galima suprasti, kad kalėdama tarp vyrų ji jaučiasi esanti išskirtinė, savotiška žvaigždė, gaunanti daugiau dėmesio”, – sakė žurnalistei viena A. Bružaitės draugė.
Kad vyrai itin nesmerkia A. Bružaitės, patvirtino ir man dažnai parašantis vienas nuteistasis iki gyvos galvos.
Kalinys pasakojo, kad vyrai atlaidžiai žiūri į jos nusikaltimą ir jos net gailisi, gal ir todėl, kad ilgus metus nei patys augino vaikus, nei turi su jais ryšių.
Laiškuose – flirtas
A. Bružaitės laiškuose draugėms, giminėms daug žodžių apie juodą neviltį, nenorą gyventi, nes ji niekam nereikalinga.
Bet kameros vienumoje A. Bružaitės laiškuose liejasi ir kiti žodžiai – meilės, svajonių ir gražių jausmų.
Jie skirti jos likimo draugams – nuteistiesiems iki gyvos galvos.
Jaunos moters širdyje vėl verda trūkstamos meilės ir dėmesio aistros.
Susirašinėti kaliniams draudžiama įstatymu. Tačiau jį apeiti nesunku net įkalintiems iki gyvos galvos.
Į draugėms skirtus laiškus Alma įdeda ir laiškų kai kuriems „gyvagalviams”.
Jie atsako tokiu pat būdu – siunčia savo laiškus Almos draugėms ir prašo persiųsti juos Almai.
„Bijau, kad vieną dieną kalėjime bus ir kraujo praliejimo. Kalbėdama apie savo jausmus vienam kaliniui ji praneša jam, kad ir kitas kalinys ją įsimylėjęs.
Vyrai vieną dieną, nutaikę progą, susipjaus. Kaliniai net rašo, kad norėtų su ja susituokti. Alma atšauna, kad negalinti, nes eisianti pas Arūną (A. Peškaitis. – Red.) į vienuolyną.
Alma žaidžia savo žaidimus, paįvairindama ilgus kalėjimo metus. Kita vertus, ji dar jauna moteris, visada turėjo daug fantazijos ir troško meilės net būdama laisvėje ištekėjusi. Negali jos dabar dėl to smerkti”, – kalba man viena A. Bružaitės susirašinėjimo draugių, paprašiusi neišduoti jos vardo.
Aš, žurnalistė, turiu prisipažinti, kad taip pat esu buvusi meilės laiško laiškanešė. Iš kitos kalinimo įstaigos prieš kelerius metus gautą gražų kalinio laišką jo prašymu taip pat persiunčiau A. Bružaitei.
Iš kalinių – menka nauda
Nors A. Bružaitė paįvairina nuobodų kalėjimo gyvenimą flirtuodama su nuteistaisiais iki gyvos galvos, vargu ar ji ryžtųsi santuokai su vienu iš jų.
Tokia santuoka, be tų keturių valandų pasimatymų, daugiau neturėtų jokios prasmės ir vargu ar padėtų prašant malonės sutrumpinti bausmę.
Kas kita, jei A. Bružaitė rastų gyvenimo draugą, gyvenantį laisvėje. Be pasimatymų, pokalbių telefonu, iš jo būtų galima tikėtis ir materialinės pagalbos, kurios kalėjime labai reikia, – piniginių perlaidų ir siuntinių su leistinais produktais.
Ar A. Bružaitė ieško tokio draugo? O gal jau jį ir rado?
Ūkininkas – mielas draugas
Nedidelio Lietuvos miestelio pakalbinti žmonės neslėpė – jie žiną, kad vienišas jų kaimynas draugavo ar draugauja su iki gyvos galvos kalinčia A. Bružaite.
„Ką čia kaime nuslėpsi. Rašė žmogus A. Bružaitei į kalėjimą laiškus, siuntė perlaidas ir po 50, ir po 100 litų, nors pats sunkiai verčiasi, ūkininkauja.
Ir jam laiškai iš Lukiškių ėjo, visi žinome, paštininkas sakė. Žmogus prašė kaimyno, kad į susitikimą Vilniuje nuvežtų, bet anas nevežė, liepė susiprotėti.
Bet žmogus neklausė. Gal įsimylėjęs jis tą Almą, sakė, kad ji esanti nekalta.
Man tai atrodo, kad Bružaitė gudri, melžia tą kaimietį.
Tas po miestelio parduotuves ir kažkokio Barbino, lėlės Barbės vyro, A. Bružaitės dukrelei ieškojo, ir avokadų, ir levandų, ir rozmarinų aliejaus.
Turbūt į kalėjimą norėjo siųsti, bet mūsų parduotuvėse tokių dalykų nėra. 5 kilogramus medaus ruošėsi siųsti.
Gaila kaimyno, geros jis širdies, vienišas, gal ir jam norisi bendravimo”, – padūsavo telefonu pakalbinta netolima ūkininko kaimynė.
Viena Almos draugių žurnalistei papasakojo su A. Bružaitės draugu telefonu kalbėjusi prieš kelias dienas.
Žmogus padejavęs, kad nuo vasaros Alma jam laiškų neberašo. „Gal supyko, kad prašomų produktų nepajėgiau nusiųsti, nes jie brangūs”, – svarsto žmogus, dar nepamirštantis Almos.
Vadina Almą savo žmona?
„Anksčiau Alma vadino mus mamyte ir tėveliu. Dabar, kaip pati sako, turi „vyrą”.
Trejus metus jie susirašinėja, pasikalba telefonu. Žmogus pamatė laidą per televiziją ir jai parašė, Alma atsakė.
Nebūtume žinoję, bet Alma pati papasakojo.
Mums nepatiko, kad apie žmogų, kuris jai iš širdies padeda, pinigų, telefono sąskaitų papildymus, siuntinius siunčia, ji mums pasakė – jai per senas esąs, tegu per daug nesvajoja ir pan.
Būdavo, kad to paties atsiųsti ji prašydavo ir to žmogaus, ir mūsų. Kai Alma mūsų atsisakė, praėjusią vasarą mums paskambino žmogus ir išbarė: „Jūs žiauriai pasielgėte su mano žmona.”
Nustebome – su kokia?
„Su Alma”, – atsakė. Žmogus dėstė, kad jis Almą myli, ji irgi jį mylinti, ir jis gal ją ves, nors daug kas norėtų juos išskirti.
Kad Alma jam sakiusi, jog kunigas Arūnas buvęs ir pas generalinį prokurorą, ir pas prezidentę, kad Almą gali netrukus išleisti. Žmogus jau džiaugėsi, kad Alma norėtų jam padėti ūkininkauti.
Mes tik džiaugiamės, jei dviejų žmonių jausmai tokie gražūs, duok Dieve, kad jų svajonės išsipildytų ir kad Almos meilė geram žmogui būtų be jokio išskaičiavimo”, – sako A. Bružaitės globėja Regina.
Kur gyventų kūdikis?
– Kaip pasikeistų A. Bružaitės padėtis, jei ji ištekėtų už laisvėje esančio vyriškio? – paklausiau Laisvės atėmimo vietų įstaigų skyriaus viršininko pavaduotojo G. Klimavičiaus.
– Niekaip nepasikeistų. Gautų trumpalaikių keturių valandų pasimatymų.
Jokių papildomų siuntinių, tik vaistiniai preparatai.
Piniginės perlaidos neribotos – nors milijonas litų. Siuntiniai su sezoniniais drabužiais – dukart per metus.
– Gerai besielgiančiai kalinei, matyt, būtų suteikiami 4 valandų pasimatymai atskirame kambaryje.
Jei moteris pastotų ir pagimdytų – kur gyventų kūdikis? Liktų Lukiškėse?
– Kad atsakyčiau į šį klausimą, teko pastudijuoti teisės aktus, nes tokios situacijos Lietuvoje dar neturėjome.
Teoriškai pagal teisinį reglamentą A. Bružaitė turėtų būti pervežta į Panevėžio moterų pataisos namus, čia izoliuota nuo kitų moterų.
Kūdikis augtų šalia trejus metus, vėliau būtų atiduotas tėvui ar perduotas vaikų globos namams. Galima tiktai spėlioti, ar ta padėtis turėtų įtakos jos prašymui suteikti malonę, kai tam ateis laikas.
Ar jūs jau turite kokių nors naujienų, kad to teiraujatės? – sunerimęs žurnalistės pasiteiravo G. Klimavičius.
Lukiškėse visos moterys – princesės
Jonas Stašinskas
Kalinių globos draugijos pirmininkas
„Kai A. Bružaitė kali Lukiškėse su nuteistais iki gyvos galvos vyrais, jos teisės yra pažeistos. Ji negali su jais kartu dirbti, sportuoti.
Kita vertus, jos buvimas vyrų karalystėje vyrams yra šventė. Per pamaldas koplyčioje skaitinius jiems skaito gražiai apsirengusi karalaitė palaidais plaukais.
Ar kyla vyrams ne tik religingų minčių? Kyla. Na, ir kas. O jai? Kalėjime visos moterys princesės. Gal tiek dėmesio A. Bružaitė laisvėje ir nematė.
Aišku, ji gerai jaučiasi! Ir vyrams gyvenimą praskaidrina. Tegu.
Panevėžyje už vaikų nužudymą jai plaukus nurautų.
Vyrai reaguoja atlaidžiau.
Man ir gaila A. Bružaitės.
Žiūriu į ją kaip į nelaimingą moterį. Padarė nusikaltimą, net motyvų nesugebėjo nurodyti. Užteko jai ir 20 metų kalėjimo bausmės.
Lietuvoje turėtų būti lygtinio paleidimo įstatymas. Švedijoje nuteistieji iki gyvos galvos laisvės gali tikėtis po 10 metų, Suomijoje – po 14 metų, Danijoje – po 16 metų, Latvijoje – po 20 metų.
Kalinys turi teisę prašyti, jo prašymas gali būti atmestas. Bet žmogus turi viltį.
Visi, kurie Lukiškėse sėdi iki gyvos galvos, jau sėdi 20 metų. O laikai pasikeitė – dabar net už kelių žmonių nužudymą skiriama 12, 15 metų nelaisvės.
Bet politikai apie tai nenori kalbėti. Ką pasakys rinkėjai?!
Atrodo, kad tik Lietuva, Zimbabvė ir Pietų Amerikos valstybės neturi lygtinio paleidimo įstatymo.”
