Bet yra kitas reikalas. Kalba Vilnius. Taip tradiciškai sveikinasi eteris iš Konarskio gatvės Vilniuje. Ar mums nacionalinis transliuotojas vis dar svarbus? Jei taip, koks jis turi būti?
Antradienį bus renkamas nacionalinio transliuotojo vadovas. Šį straipsnį didžiausiame šalies dienraštyje svarbiausią darbo savaitės dieną privaloma tvarka skaitys visi LRT tarybos nariai, todėl aš jiems papasakosiu savo viziją.
Man lengva kalbėti, nes pats į generalinio direktoriaus postą nepretenduoju. Nacionaliniam transliuotojui nebedirbu. Studijoje į mikrofoną „kalba Vilnius“ nesu sakęs gal dvidešimt metų. Konarskio gatvėje lankausi retai. Pažįstamų LRT turiu maždaug tiek pat, kiek ir kitose televizijose ir radijo stotyse. Todėl galiu kalbėti nešališkai.
Ar mums vis dar reikia nacionalinio transliuotojo?
Jis nėra mirtinai būtinas, tačiau jei jau turime, ir jei įpratome už tai mokėti, būtų protinga tęsti darbus. Vakarų Europos šalyse nacionaliniai transliuotojai buvo įkurti, nes atsiradusi XX amžiuje televizija buvo per brangi, kad ją galėtų organizuoti privatus kapitalas (dėl tos pačios priežasties nebuvo, pavyzdžiui, privačios kosmoso programos).
Apie totalitarines šalis, kur valdžiai reikia savo ruporo, mes nekalbėkim. Jos mums nėra pavyzdys. Laisvose šalyse, kur nacionaliniai transliuotojai gyvena greta komercinių televizijos ir radijo kanalų, tai vyksta daugiausia iš inercijos, net ten, kur tokios veiklos biudžetai yra didžiuliai, kaip Vokietijoje ar Didžiojoje Britanijoje. Struktūros jau yra, daug žmonių turi darbą, tegul ir būna, nors ir vis mažiau pinigų gaudami iš mokesčių mokėtojų – iš nacionalinio biudžeto, vietos pinigų arba per abonentinį mokestį.
Tačiau inercija pati savaime nėra blogai. Praeities palikimas gali duoti daug gero, jei bus panaudotas protingai.
Lietuvos nacionalinis transliuotojas turi didžiulę kuprą, ir čia kalba ne apie skolas (tos – atskira kalba).
Nepriklausomybės reformos išvėdino labai daug iš seno pristovėto raugo. Nebėra daugybės redakcijų su snūduriuojančiomis mezgančiomis tetomis, neišsiblaivančių korespondentų, šlitinėjančių po prezentacijas su viltimi už dyką pavalgyti ir išgerti, ir nebėra degtinės su kola ritualo avanso ir atlyginimo dienomis bufete, iš kurio į studijas rėkdamos ir besikeikdamos tempdavo operatorius ir apšvietėjus pavargusios prodiuserės (geriausiai sekdavosi toms, kurios sugebėdavo visą palaidą balą suvaryti prie darbų – įkyrumu ir bauginimais).
Tačiau neištariamas ir neužrašytas, bet ore plazdenantis supratimas apie misiją, vertybes ir kokybę, deja, netoli nuėjo nuo Sąjūdžio laikų. Anuomet televizija ir radijas, išsivadavę nuo ilgamečio šefo Jono Januičio (kuris trisdešimt metų buvo „LSSR Ministrų tarybos radijo ir televizijos komiteto pirmininkas“, atėjęs į šį postą vos trys metai po J. Stalino mirties), nesugalvojo nieko geresnio, nei kviesti į mitingus ir juos transliuoti, o į studijas susodinti valstybės vyrus ir juos neskubriai kalbinti. Visiems patiko laidos apie kaimą, miškus ir liūdnus bei dūsaujančius paprastus žmones.
Taip buvo anuomet. Ar tinka tai šiandien?
Nelabai, nes tokią televiziją žmonės žiūri mažiau ir mažiau. Visi mokesčių mokėtojai iš savo pinigų išlaiko vis labiau nostalgišką praeities laikų pramogą, tinkančią vis mažesniam žiūrovų ratui, kuris nėra nei elitinis, nei nusipelnęs ypatingo aptarnavimo už mokesčių mokėtojų pinigus. Jei kažkam yra mielas sovietinio skonio džiovintų vaisių kompotas arba jei žmogus nori poilsiauti Kryme, nes taip pratęs, tai jo pasirinkimas, bet ne valstybės reikalas tai užtikrinti.
Taip ir šiaudinio stogo ir skobtų klumpių transliuotojas su asketiškomis studijomis ir drungnu laidų tempu. Tai maloni psichoterapija tiems, kam netinka triukšmingas, margas ir tuštokas komercinių televizijų pasaulis, tačiau ji nieko nemoko ir niekur neveda. Kičas tautiniais drabužiais ir su praeities kvapeliu irgi yra kičas.
Taip, nacionalinis transliuotojas neturi vaikytis reitingų. Tačiau dirbdamas mažumai, jis turi drąsiai rinktis progresyviausios, labiausiai vakarietiškos, labiausiai į ateitį žiūrinčios mažumos skonius. Jam nereikia imituoti to, ką daro komerciniai kanalai.
Jis turi nustatinėti jiems kartelę: geriausia publicistika, geriausiu internetiniu tinklalapiu, geriausiomis žiniomis ir užsienio naujienomis ir aiškiausiomis laidomis apie ekonomiką. Ir jis privalo turėti didelį tikslą: rodyti tiems, kas jau televizijos nebežiūri, tačiau šį kanalą įsijungs.
LRT turėtų naudotis proga, kad jam nereikia ir nereikės drebėti dėl reitingų, ir būti visiškai kitokiu žaidėju, nei visi likusieji.
Mums nereikia bijoti permainų, išskirtinumo ir drąsos. Reikia bijoti tik to, kad permainų gali būti per mažai.
