Vis dėlto pristigus pinigų, neišgalint patenkinti savo poreikių labiau sukama galvą, ieškoma išeičių, randami tam tikri sprendimai. Žmogus geba pragyventi net ir sunkiausiomis sąlygomis, jei turi smegenų vingių.
O štai tik po savo kojomis žiūrintis politikos bestuburis ir su maišu pinigų nežinos, ką daryti. Greičiausiai viską ištaškys, pažadėjęs bėdžiams lygybę, santarvę ir teisybę. Pastarosios vertybės yra labiau siekiamybė, jos negarantuojamos pakeltu atlyginimų minimumu, raudonų vėliavų ir tuščių lozungų gausiais mitingais ar „perkrovimais”.
Pastarasis žodis, nuo 2009 metų vartojamas tarptautinėje politikoje.
Simbolinį perkrovimo („reset”) mygtuką paspaudę JAV ir Rusijos diplomatijos vadovai dabar jau, atrodo, nebeturi iliuzijų dėl šlyjančių santykių gerinimo.
Lieka siauri pragmatiški interesai ir kiekviena pusė žiūri savo interesų.
Kitaip ir negalėjo būti. Perkrovimas turėjo nustipti kaip įkyri musė – juk niekas netiki, kad iš jos padėtų kiaušinių išsiris drugeliai.
Tačiau vis atsiranda liežuvio nesuvaldančių Lietuvos politikų. Dar neseniai apie draugystę su Rusija ir dujas entuziastingai šnekėjusį Seimo vadovą V. Gedvilą šią savaitę pranoko Lietuvos premjeras. Pasak Rusijos žiniasklaidai atviravusio A. Butkevičiaus, be santykių su Rusija perkrovimo esą jau neišsiversime.
Premjero įsitikinimu, būtina ieškoti sąlyčio taškų ir su kaimynais prekiauti, o ne kariauti.
Ir nors Lietuva daro būtent tai – prekiauja, o ne kariauja su Rusija, kunigaikščio Gedimino strategiją A. Butkevičius pasitelkė gal per drąsiai. Kunigaikščio Gedimino ir premjero strategijos skiriasi tuo, kad A. Butkevičius dar neturi aiškios strategijos.
Kai A. Butkevičius kalba apie suartėjimą su Rusija, ta pati ES jau, regis, ima suprasti, kad reikalą turi su V.Putino Rusija.
Ir nors ES dar tikrai trūksta koordinacijos bei tvirtos pozicijos Kremliaus atžvilgiu, šią savaitę Briuselio sprendimas apmokestinti Kipro bankuose laikomas sąskaitas laikomas kaip akivaizdus spjūvis Maskvai. Kai ji peržengia visas ribas, net silpno politinio stuburo ES parodo dantis. O ar turi stuburą Lietuvos valdžia?
Juk, be ES, Lietuvos vienintelė rimta sąjungininkė ir atsvara yra Amerika.
Taip, šią savaitę JAV irgi iškrėtė savotišką kiaulystę pranešdamos, jog atsisako dalies raketinės gynybos (RG) skydo Europoje.
Antrą sykį po 2009-ųjų tokios žinios sulaukę lenkai amerikiečių buvimą savo šalyje pagrįstai laikė strategiškai ypač rimtu žingsniu. Tad jiems praradimas – nemenkas, nors, žvelgiant amerikiečių akimis, suprantamas.
Nors mums tai ir nenaudinga, reikia pripažinti, kad JAV pasielgė labai logiškai: nesusitarus Kongresui ir prezidentui šalyje įsigaliojo biudžeto karpymo priemonės, nuo kurių nukentėjo ir išsipūtęs Pentagonas. Teko vertinti strategiškai ir kai ką aukoti. JAV jau kurį laiką atidžiau žvelgia į Rytus nuo savęs – į Kiniją, Šiaurės Korėją, o Europą palieka.
Štai ir prašom – JAV taupo ir nematydamos grėsmės sau Europoje, nepaisydamos visų patikinimų po truputį atsitraukia iš šio krizėje besiblaškančio žemyno, kuris nenori rūpintis savo saugumu. Tad gal A. Butkevičius teisus kalbėdamas apie teorinį B. Obamos pasiūlymą Lietuvai įsirengti RG skydą. Esą „geriau eiti taikos keliu nei ieškoti priešų”? Deja, tai tik pasaka naivuoliams.
Lietuva nėra ir nebus to paties geopolitinio svorio kaip JAV. Vašingtonas nieko per daug nepraranda suteikdamas savotišką nuolaidą Maskvai dėl RG atsisakymo Lenkijoje.
Už Lietuvos nuolaidas Kremlius niekada nepadėkos, nes būtent nuo Rusijos priklauso santykių gerinimas.
Rusija bet kokias nuolaidas visada vertina kaip silpnumo ženklą ir tuo naudojasi. Rodant išankstinį nenorą glaudžiau bendradarbiauti su amerikiečiais jiems siunčiamas signalas – mums jūsų nereikia.
Bet kalbomis apie perkrovimą įtikinsi nebent naivuolius. Rusija nėra naivi – ji mato ne galimybę glaudžiau bendradarbiauti, o minkštą stuburą, kurį galima dar labiau palenkti.
Ne todėl, kad Rusija būtų savaime bloga, o tiesiog todėl, kad tai jos šiandienę politiką atspindintis imperinis interesas, nesutampantis nei su Lietuvos, nei su Vakarų šalių interesais.
