Nežinantiems, kas yra teksto įžangoje įvardinti personažai, paaiškinu – tai rusiškais pinigais šelpiamų internetinių komentatorių slapyvardžiai. Jie lyg musės aplimpa straipsnius naujienų portaluose. Jų užduotis – keikti Lietuvą ir lietuvius tekstuose apie mūsų istoriją, pergales, pasiekimus, valdžią, kariuomenę. Tie samdiniai turi sudaryti įspūdį, kad lietuviai yra amžinai niurzgantys, savo valstybe nusivylę mažaraščiai.
Dar tuos komentatorius vadina 30 rublių armija. Būtent tokį atlygį jie gauna už vieną komentarą po straipsniu internete. Dienos norma - parašyti apie 70 tokių tekstų. Skaičiuojama, kad vienas samdinys per mėnesį uždirba apie 1400 JAV dolerių. (Skaitykite apie Rusijos samdomus komentatorius).
Šitie klaviatūros skrebentojai yra tik mažyčiai parazitai, plintantys informacinio karo apkasuose. Jie nepadarytų žalos mūsų šaliai net jei milijonai jų pradėtų dergti Lietuvą. Tačiau jie - puikus pavyzdys to, kaip mūsų viešojoje erdvėje veikia Rusijos propagandininkai.
Bene labiausiai aptartas informacinio karo bruožas – rusiška kultūra. Į Lietuvą plūsta sovietiniai filmai, pigūs rusiški serialai ir filmai, tos šalies estrados žvaigždės, spektakliai. Tos pramogos vežamos ne dėl to, kad verslininkai parsidavė rusams, bet todėl, jog yra labai pigios.
Taip pat šimtais kurpiamos knygos apie tai, kad sovietai niekada nebuvo okupavę Lietuvos. Tuose veikaluose pasakojama apie tariama Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendrą istoriją su Rusija. Taip pat - bendrą kultūrą, kažkokią bendrą civilizaciją. (Skaitykite apie tai, kaip bandoma perrašyti Lietuvos istoriją).
Visa tai dažniau įdomu vyresnio amžiaus lietuviams. Tiems, kurie matė sovietmetį ir dabar jo ilgisi. Jų smegenų vingių nebeištiesinsime. Tačiau taikoma ne tik į juos. Rusiška kultūra skverbiasi ir į jaunus protus.
Lietuvoje parduodami pigūs rusiški kompiuteriniai žaidimai, kuriuose galima kautis Antrojo pasaulinio karo frontuose. Žaidėjai gali tapti Raudonosios armijos vadais. Tos pačios kariuomenės, kuri keliavo per Europą plėšdama ir prievartaudama. Jaunas žmogus virtualioje erdvėje gali būti generolu, kuris 1944 metais purvinu auliniu prispaudė Lietuvą ir dusino ištisus dešimtmečius. Kompiuteriniame žaidime „Sudden Strike“ net galima vadovauti NKVD būriams. Mėsėdžiams, kurie žudė ir trėmė lietuvius.
Jauniems lietuviams siūloma ir daugiau rusiškų pramogų. Pavyzdžiui, Vilniuje rengiami vakarėliai, kurių pagrindinis akcentas – sovietinė simbolika. Viena toks įvyko per Heloviną, o renginio pavadinimas - „Back to USSR“. Dar kita kontora rengia „Mis Sovietų Sąjunga rinkimus“, o į juos mielai registruojasi lietuvės.
Kremliaus ranka jaučiama visose Lietuvos visuomenės gyvenimo srityse. Pavyzdžiui, mūsų krepšinio klubai kaunasi Rusiškoje lygoje, kuri kažkodėl vadinama „vieningąja“. Nesąžiningi Lietuvos istorikai gauna rusiškų lėšų savo mokslinei veiklai ir rašo straipsnius apie mistinius A. Smetonos ir J. Stalino susitarimus. Žinomi žurnalistai veda propagandinius renginius ir vadina tai diskusijomis su kitaip manančiais. O politikoje Rusijos samdinių spektras gali patenkinti net išrankiausio rinkėjo poreikius – nuo solidžiomis vadinamų partijų iki paraštėse būgnus mušančių radikalų!
Pabandykite rasti bent vieną mūsų gyvenimo sritį, kurioje nebūtų galima užuosti Kremliaus strategų pypkės! Politika, energetika, verslas, menas, sportas, pramogos. Net religija. Jau rašėme apie Lietuvos stačiatikių bažnyčios leidžiamą žurnalą, kuriame buvo pasakojama apie lietuvių sąsajas su slavais. Viename straipsnyje net buvo tikinama, kad Algirdas prieš mirtį priėmė stačiatikybę ir apsikirpo kaip tas vienuolis.
Problema - ne pats rusų tautos menas ir kultūra, dėl kurios įtakos bei svarbos niekas nesiginčija. Bėda ta, kad tai yra labai ciniškai išnaudojamas siekiant Lietuvą išlaikyti Vladimiro Putino Rusijos kultūrinėje erdvėje. Pirmiausiai, tas vaizdinys turi paveikti Vakarų valstybes. Jei lietuviai mėgsta rusišką kultūrą, jie yra tos erdvės dalis. Jei yra tos erdvės dalis, gal nieko blogo, kad į Lietuvos gatves žygiuoja rusų kareiviai (arba kažkuri iš Lietuvos valdžių nusprendžia išstoti iš Europos Sąjungos ir pulti į Rusijos glėbį)?
Į mūsų viešąją erdvę įžūliai kėsinamasi, purvai drimba į visas mūsų gyvenimo sritis. Ir į tai nereaguoti negalima.
Apie Rusijos įtaką mūsų šaliai turi kalbėti ne tik viešosios erdvės dalyviai, bet ir paprasti žmonės. Turime suprasti koks procesas vyksta ir aiškiai parodyti: mes nenorime grįžti į Rusijos globą.
Save gerbiančiam žurnalistui nėra smagu rašyti apie rusiškos propagandos ragą pučiančius veikėjus. Gali pajausti šleikštulį, kai narplioji painias jų idėjas ir klampoji po šizofrenišką pasaulį. Tačiau tai daryti būtina.
Nereikia suteikti tribūnos propagandistams ir aptarinėti kiekvienos provokacijos. Užtenka pirštu parodyti į viešąją erdvę besiskverbiančias jų idėjas ir argumentais jas sumalti. O tai padaryti nėra sudėtinga. Politikos teoretikas Edmundas Burke sakė: „Viskas ko reikia, kad blogis triumfuotų, tai geriems žmonėms nieko nedaryti.“
