Vieno seminaro metu buvo aptarinėjamos temos, kuriomis kuriant ir vykdant projektus, galimas solidus finansavimas. Ne iš valstybės biudžeto, žinoma.
Ekrane pasirodžius skaidrei, kurioje plačiai šypsojosi homoseksualų šeima su simpatišku vaikučiu, salėje kažkas replikavo – įdomu, kuris yra mama. Demonstruojant skaidrę, iliustruojančią seksualinį priekabiavimą, lektorė paklausė, ar tokios temos Lietuvai reikia.
Salėje pasigirdo replika, kad ne, nes Lietuvoje moterų yra daug daugiau negu vyrų, jie bijos net komplimentą moteriai pasakyti. Tad bus dar daugiau ir nelaimingų moterų.
Tik visiškai su humoru susipykęs žmogus galėjo pagalvoti, kad tai yra rimti pareiškimai. Tačiau įvairių teisių gynėjai sureagavo žaibiškai. Jie pareiškė, kad salėje laidomi netolerantiški komentarai. Dievaži, jeigu būtų įvairių teisių gynėjų policija, bent porą žmonių iš salės jau būtų išvesdinti su antrankiais.
Taigi, kalbant apie Lietuvoje egzistuojančias fobijas, matyt atėjo laikas pridėti ir juoko fobiją arba netoleranciją pajuokavimams. Ir ne tik.
Lietuviai niekada nebuvo ypač linksmi, besišypsantys. Tą pastebėdavo kiekvienas atvykėlis. Per 23 atgautos Nepriklausomybės metus lyg ir pramokome šypsotis, net juoktis, netgi gatvėje. Tačiau tuomet galvas pakėlė įvairių teisių gynėjai ir pareiškė: galvokite, ką sakote ir kaip juokaujate.
Atrodo, kad rizikingiausia savo nuomonę Lietuvoje turėti apie reikalus, susijusius su seksu ir mažumomis.
Vyriškis pagyrė moters kojas, pasigrožėjo iškirpte, naują šukuoseną pavadino seksualia. Jau kreiptis į visokių teisių gynėjus dėl priekabiavimo ar pasidžiaugti, o gal netgi padėkoti už komplimentą? O kaip elgtis vyrui?
Kiekviena moteris pasakys labai aiškiai, kad viską lemia tai, kas pasako komplimentą, o ne kokį. Iš malonaus, moteriai patinkančio vyro išgirstas gal net ne visai padorus komplimentas niekaip netapatinamas su seksualiniu priekabiavimu. O net pats nekalčiausias komplimentas iš nemalonaus vyriškio gali skambėti kaip įžeidimas.
Įdomu, kaip jaučiasi vyrai, kai jiems komplimentą pasako moteris?
Lietuviai vyrai labai dažnai yra kaltinami, kad nemoka būti malonūs moteriai, nemoka sakyti jai komplimentų, todėl esą lietuvės ir renkasi užsieniečius. Tik lietuviai, atrodo, elgiasi labai saugiai: kam rizikuoti būti apkaltintam seksualiniu priekabiavimu, jeigu galima tiesiog patylėti? Mokosi jie to sparčiai: jeigu koks italas moteriai per dieną gal dvidešimt kartų išpažįsta meilę, tai lietuvis – sykį per dvidešimt metų. Dabar gal meilius žodžius sakys dar rečiau – ko norim, tą ir turim.
Įvairių teisių saugotojų pastangos atgarsių randa ir Seime. Tik itin anekdotiškais pavidalais. Po to, kai plenarinių posėdžių salėje apsistumdė du parlamentarai, vienas jų, Petras Gražulis, pareiškė: „Pauliaus Saudargo kabinėjimasis, man sakant kalbą iš Seimo tribūnos, gali būti traktuojamas ir kaip įtartinas, dviprasmiškas, keliantis nerimą elgesys, susijęs su mano pažiūromis tradicinių vertybių klausimu. Juk tokį kabinėjimąsi bei grabaliojimą galėčiau suprasti ir kaip galimą seksualinį priekabiavimą“. Va, kaip, iki bylos – vienas žingsnis.
O ką daryti su anekdotais ir jų pasakotojais – tikrais, ne Seimo? Anekdotas yra pasakojimas, kuriame vienas veikėjas visuomet yra pašaipos, juoko objektas. Ir dėl priklausymo kokiai nors tautai, ir dėl seksualinės orientacijos, kaip ir dėl kvailumo, bukumo. Tai dabar imti ir revizuoti anekdotų turinį, o du juoko karalius Raimondus – Bingelį ir Šilanską – pasodinti iki gyvos galvos?
Tas pat ir su visomis netolerancijomis bei diskriminacijomis. Negalima kopijavimo – įterpimo būdu Lietuvai primesti bet kokių skandinaviškų, kad ir europietiškų normų. Jas reikia pamatuoti, patikrinti, ar Lietuvai tinka, ar jau atėjo tas laikas.
Daugelis problemų, priešpriešų kaip tik ir kilo todėl, kad nebuvo arba bandoma nepaisyti susidraugavimui, apsipratimui, suvokimui būtino laiko.
Todėl pagarba Seimo nariui Rokui Žilinskui. Nors jis neslepia savo seksualinės orientacijos, bet labai aiškiai sako – reikia laiko ir diskusijų dėl homoseksualų šeimų. Todėl Seime jis ir dirba vienoje frakcijoje su dešiniaisiais, kuriems svarbi tradicinė šeima. Jeigu nebūtų aršuolių, kuriems reikia „čia ir dabar“, mūsų bendruomenė turėtų mažiau problemų dėl netolerantiškumo ar diskriminavimo.
Kai lazdą per smarkiai lenki, rizikuoji sulaukti pasekmių. Kas gali paneigti, kad tai nedaroma sąmoningai? Skriaudžiamiems niekas nedrįsta atsakyti, pvz., finansuoti projektą. Taigi būti skriaudžiamiems – finansiškai naudinga.
Pasaulis nėra toks sudėtingas, o gyvenime vyksta daug paprasčiau. Patys žmonės apsunkina savo ir kitų gyvenimą, imdami visur ieškoti prasmių, paslėptų niuansų, išvedžiodami – patys susikuriame baubų ir patys jų bijome.
Blaivybės propaguotojas vyskupas Motiejus Valančius dar ne tokioje šviesioje Lietuvoje labai šviesiai yra pasakęs, jog blaivybė nereiškia, kad alkoholio nevalia ragauti nė lašo.
Pasak vyskupo, blaivybė sutelpa į tris dalykus: laikas, saikas ir vieta. Tai galėtų būti tikslus ir įvairių netolerancijų bei diskriminavimų matas.
