Kaskart pagalvoju: kodėl žmonės Vakarų Europoje, o ir kitose civilizuotose šalyse tokią gamybininkų, prekybininkų ir pirkėjų praktiką laiko visiškai normalia ir jau gal ne pirmą šimtmetį ja naudojasi? O mes, tarsi naujaisiais snobais virtę sovietmečio miesčionys, vis dar žiūrime iš aukšto ir esame įsitikinę, kad mus tai mažų mažiausiai žemina.
Kažin kodėl svetur seniai įprasti ir populiarūs sezoniniai išpardavimai? Londone ir Paryžiuje turtingos ponios stoja į eiles prie prabangiausių parduotuvių, kuriose per kalėdinius, velykinius, žiemos ir vasaros išpardavimus dešimtis ir šimtus kartų pigiau prisiperka joms širdis glostančių puikiausių firmų ir net vardinių drabužių, batų, aksesuarų.
O mes tik paslapčia ir vogčiomis – kad kas nepamatytų, neįtartų, neapkalbėtų, juo labiau kur nors neaprašytų – perbėgame stipriai smuktelėjusių, nors toli gražu ir ne iki užsieninių kainų, besibaigiančio sezono prekių asortimentą. Jeigu ką perkame, tai nuleidusios akis, o vėliau net kankinamos neprisipažintume, „šitą rankinę“ pirkusios per išpardavimą triskart pigiau nei prieš jį.
Kažin kodėl turtingieji belgai, prancūzai, britai, skandinavai didesnių apsipirkimų dienomis taip aktyviai migruoja iš vienos šalies į kitą? O mes savo ekonominius turistus į Lenkiją laikome vos ne tėvynės išdavikais.
Manyčiau, kad protingus turtuolius malonumas pirkti pigiau tiesiog „veža“. Pažįstu milijonierių, kuriam smagu išpirkti kone visą nukainotos geros knygos tiražą ir išdalinti net nepažįstamiems. Gausybė šiaip jau dėl pinigų galvos nesukančių moterų puikuojasi aukščiausios kokybės odiniais batais, rankinėmis, trikotažo gaminiais iš mūsų didmiesčių pakraščiuose esančių urmo parduotuvių ar tų pačių Gariūnų, nė kiek neslėpdamos savo sveiko ir praktiško požiūrio į vartojimą.
Gamintojams, prekybininkams ir valstybės biudžetui neabejotinai naudinga, kai vartojimas auga. O jis paprastai juk auga masiškesnio – vidutinio ir žemesniojo sluoksnių pirkėjų dėka. Nepanašu, kad turtingiausieji prabangos prekes pirktų Lietuvoje.
Dar ir dėl tos paprastos priežasties, kad išrankiam skoniui jų čia ir ne itin gausu, ir nepatikima, nes vis dažniau pasirodo besą padirbiniai. Todėl baldus, įrangą, buitinę techniką, net kapsules kavos aparatams labiau apsimoka parsigabenti iš Italijos, Vokietijos, o dar geriau – iš Kinijos ar Taivano. Ten bent jau žinai ką perki. Kad šiaip pigiausi produktai nėra skanūs ir itin vertingi – ginčytis sunku. Bet nejaugi Lietuvoje leidžiama prekiauti kenksmingais maisto produktais?
Ilgą laiką Lietuvoje buvo „žema“ pirkti dėvėtų rūbų parduotuvėse, esą, skirtose tik varguoliams. Tačiau tautiečiams plačiau pasidairius užsieniuose, pasivaikščiojus po toli gražu nepigius „butikus“, prekiaujančius daiktais iš „antrų rankų“ , vietinių gyventojų bei turistų mėgstamus populiarius „blusturgius“, vis mažiau net pačių turtingiausių Lietuvos ponių ir ponų susilaiko nepasmalsavę panašiuose vietiniuose turgeliuose.
Kai kas sako, kad tik dėvėtų drabužių parduotuvių dėka lietuvės apskritai pradėjo kur kas stilingiau rengtis, gali pigiai įsigyti mezgimo siūlų, aksesuarų, itin kokybiškų medžiagų. Jeigu ne šios parduotuvės, tūkstančiai moterų to tikrai negalėtų sau leisti.
Sąlygų sudarymas paprastam piliečiui nusipirkti tai, ko įprastomis sąlygomis jis neišgali, galimybių įvairovė, suteikianti nedidelę apsipirkimo šventę, pagaliau leidžianti kartą kitą tiesiog pasijusti lygiaverčiam su tais, kurie visada viską gali sau leisti, – manyčiau, naivu būtų neigti pozityviąją šio reiškinio pusę.
O apskritai kalbant, taigi ne lietuviai prigalvojo būdų kaip žmonėms išgyventi ir kaip bent kiek gražiau gyventi pasaulyje, kur viskas matuojama pinigais. Tad ar nevertėtų tuos būdus tobulinti, o ne tik peikti ir kritikuoti.
