Pasakoje panašiai skamba priesakas sunešioti geležines kurpaites – tada galima bus karalaitę ir pas tėvus išleisti.
Pilkoji ir piktoji Lietuvos masė taip ir mąsto. Policininkas turi gauti minimalų atlyginimą, dėvėti nudėvėtą uniformą, dirbti patalpose, kurios visiškai atitinka asocialių žmonių gyvenimo sąlygas. Todėl nenuostabu, kad vieno policijos komisariato vadas savo pavaldinius vadino tiesiog skurdukais kaimiečiais.
Tačiau policininkas kasdien turi rizikuoti savo gyvybe, būti aukšto lygio profesionalais, turėti diplomato įgūdžių ir veikti pagal instrukcijas. Kažkas čia nesusieina, tiesa? Tiesiog taip negali būti.
Vienoje iš gausiai užderėjusių apklausų gyventojai tvirtino, kad pasitiki policija, o palyginamieji skaičiai parodė, kad tas pasitikėjimas netgi kyla. Manau, kad taip yra todėl, kad statistinis Lietuvos gyventojas pakankamai retai susiduria su policija, nebent su kelių policija. Statistinis pilietis kartais pažiūri televizijos laidą „Farai“. Ir mato, kad Lietuvos policijos darbas yra beveik toks pat įdomus, toks pat reikalingas, toks pat naudingas visuomenei, kokį rodo ir kasdien beveik visuose kanaluose besisukantys užsienietiški detektyviniai serialai.
Detektyvų mėgėjai kaskart patiria pasitenkinimą, kai mato, kaip išaiškinami nusikaltimai, o nusikaltėliai sugaunami ir nubaudžiami. Todėl manau, kad laida „Farai“ yra pats geriausias projektas policijos įvaizdžiui pagerinti. Pareigūnų dalyvavimas „Chorų karuose“ galėtų būti dar vienas projektas, policiją priartinantis prie piliečių. Tiesa, tie nelaimingi penkiasdešimt tūkstančių litų, kurių reikia dalyvaujant laidoje. Kaip pilietė manau, kad juos skirti būtina.
Suskaičiuokim, ką mes visi gausime už tuos pinigus. Pirmiausia, pamatysime dainuojančius policininkus – kaip ir visus normalius žmones, o ne savo priešus. Dainuojantis žmogus iš principo negali būti blogas. Jei policijai pavyks ir jie turės talentingą choro vadovą, gabų režisierių, šimtai tūkstančių žiūrovų patirs pasitenkinimą, gaus teigiamų emocijų, kurias ir vėliau tapatins su uniformuotais žmonėmis.
„Chorų karai“ turėtų sustiprinti ir pačių policijos pareigūnų pasitikėjimą, kaip ir „Farai“. Nes policijos pareigūnai irgi yra žmonės. Jei juos nuolat visi puls – ir morališkai, ir fiziškai, – jie ir taps pikti, nepatiklūs, pasirengę pulti ir gintis. Aš tai labiau norėčiau, kad mano, kaip mokesčių mokėtojos pinigai, būtų skirti policijos pareigūnams, kurie pasitiki savimi, yra orūs, nori padėti man, o ne mąsto, kaip čia nenusižengus instrukcijai, kaip čia gavus kokį pinigėlį už tai, kad ko nors nematys, nenubaus.
Todėl aš už tai, kad policijai, jos įvaizdžio gerinimui, intelektualiems, kultūriniams ir sportiniams renginiams būtų skirta kelis kartus po penkiasdešimt tūkstančių litų. Dar daugiau – policijos vadams patarčiau skirti lėšų ir skelbti konkursą knygoms apie policijos darbą – ne sugalvotą, o tikrą. Kai žmonės pamato ir sužino vadinamąsias virtuvės paslaptis, kitaip vertina ir toje srityje dirbančius žmones.
Tuomet daugelis dalykų nušvinta kitoje šviesoje, tampa suvokiama, už ką policijos pareigūnai gauna algą ir kad ji aiškiai per maža. Tada piliečiai savo pyktį nukreipia ne į skurdo sąlygomis dirbančius, kartais ir ne savo vietoje esančius pareigūnus, o į tikruosius tokios situacijos kaltininkus: netikusius parlamentarų sprendimus, Vyriausybių negebėjimą suvokti, ką iš tiesų Lietuvai reiškia piliečių saugumas, kokią vertę turi teisingumas. Žmonės laukia tvarkos ir teisingumo. Štai kodėl partija, į savo pavadinimą sudėjusi šiuos žodžius, greitai pakilo ant bangos. Ir ėmėm leistis, nes nei tvarkos, nei teisingumo Lietuvoje nepadaugino.
Manau, kad tie 50 tūkstančių yra ne išlaidos, o investicija į pačius pareigūnus ir į visuomenės bei policijos santykių gerinimą. Policijoje gali dirbti patys kiečiausi specialistai, bet jeigu žmonės nežinos, ką jie daro, kaip daro, jeigu neieškos sąlyčio taškų su piliečiais, vis tiek bus blogai. Nes dažniausiai lemia ne tiek profesionalumas, kiek gebėjimas bendrauti, geri santykiai. Tą žino ir darbdaviai. Jeigu jiems tenka rinktis tarp kieto ir ne tokio kieto specialisto, jie renkasi tą, kuris geba bendrauti.
Iš egoistinių paskatų esu ir už tai, kad visi policijos komisariatai, nuovados būtų įkurdinti šiuolaikiškuose biurų pastatuose. Psichologai patvirtins, kad gyvenimo ir darbo sąlygos veikia žmones, daro įtaką jų darbingumui, bendravimui su klientais, veikia jų pačių orumą, pasitikėjimą savimi.
Tiek Vilniuje, tiek provincijoje teko pabuvoti tokiose apgailėtinose policijos patalpose, kad dievaži, norisi iš jų sprukti kuo greičiau: dėl skurdo, smarvės, antisanitarinių sąlygų. Ir teko matyti tokių areštinių, kurios atrodo lyg liukso kambariai, palyginus su policijos darbo sąlygomis. Kitados skandalą sukėlė vieno parlamentaro frazė, kad tik kvailas gali dirbti vadovu už penkis tūkstančius litų.
Manau, kad tik apgailėtinas žmogus gali dirbti policijoje už minimalią algą, smirdančiose, griautinose patalpose ir leistis būti nuolat ujamas, mušamas, kaltinamas, kad ne taip pasielgė, nespėjo nuvažiuoti, netinkamai įvertino situaciją. Visada maniau, kad policijos profsąjungą reikia išvaikyti, nes nesugeba savo žmonėms užtikrinti net orių darbo sąlygų. Pagaliau, atrodo, ir profsąjungos sukruto.
Policija neturi būti pliekiama. Paklauskime savęs: kodėl ji yra tokia? Nes tik toks klausimas verčia eiti toliau: ką reikia daryti, kiek yra pasirengusi visuomenė už tai sumokėti?
