Lietuva save stumia į tamsiausią neraštingumo kampą

Susidomėjimas savo kalba stiprina tautinę savimonę, o ji yra tautinės valstybės pagrindas. Tuo įsitikinęs Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Humanitarinių mokslų fakulteto profesorius, Letonikos centro vadovas Alvydas Butkus. O kas ją naikina? Kodėl kasmet nacionalinio diktanto rezultatai - vis prastesni, o žmonių žinios - vis seklesnės? Apie šiuos skaudulius - pokalbis su profesoriumi A. Butkumi.

Daugiau nuotraukų (1)

Rasa Masiokaitė

Mar 27, 2013, 9:57 PM, atnaujinta Mar 9, 2018, 5:26 AM

– Ar ne perdėtos dalies lituanistų dejonės dėl smunkančio moksleivių raštingumo? Ar pastebite ryškių bendro studentų raštingumo pokyčių?

– Tos, kaip jūs sakote, dejonės nėra perdėtos. Raštingumas tikrai yra smukęs – kartu su kultūros lygiu. Kad ir kaip būtų keista, bet iki Atgimimo ir dar Sąjūdžio laikais stojančiųjų abiturientų raštingumas ir bendras išprusimas buvo kur kas didesnis.

Tačiau dabartinis nuosmukis būdingas ir aplinkinėms tautoms bei valstybėms. Štai rusų satyrikas M.Zadornovas iš rusų moksleivių neraštingumo pavyzdžių net intermedijas kuria. Neraštingumo priežasčių yra visas kompleksas – ir knygų skaitymo iškeitimas į kompiuterinę vizualinę informaciją, ir rašybos žargonas SMS žinutėse, ir bravūrinis įvairių „šoumenų“ maivymasis per pramogines TV laidas, mėgdžiojant „zekinį“ vadinamųjų zonų žargoną.

Jaunoji karta visada turi savo dievukus, kuriuos mėgdžioja ir kuriais seka. Turėjome juos ir mes, tik skirtumas tas, kad mūsų dievukai buvo intelektualesni ir nesistengdavo nusileisti iki liumpeno ar valkatos lygio.

Šitai pradėjo suvokti vis daugiau žmonių. Todėl ir didėja susidomėjimas nacionaliniu diktantu. Be to, diktantas – ir pilietinio savitumo dalis. Vadinasi, kartu didėja ir pilietiškumo suvokimas.

– Kažkada kauniečiai savo miestą laikė vienu lietuviškiausių. Ar dabar dar nusipelnome tokio titulo?

– Kaunas ir dabar yra lietuviškiausias didmiestis – lietuviai čia sudaro 93 proc. gyventojų. Mano jaunystėje (o tai buvo prieš 40 metų) dar galėjai išgirsti užsilikusią slavizuotą kaunietišką tartį – Šančių ar „slabodkės“ žargoniuką. Mokykloje, prisimenu, kai kurie klasiokai neištardavo tvirtagalės priegaidės.

Juk Kaunas lietuvėti ėmė tik tarpukariu, kai tuometinėje Lietuvos sostinėje formavosi lietuviška akademinė bendruomenė, inteligentija, valdininkija. Dabar taip pašneka tik kai kas iš vyresniosios ar vyriausiosios kartos. Būdamas didžiausiu lietuviškosios Suvalkijos miestu, Kaunas pritraukė daug žmonių iš šio regiono. Juk aplink Kauną, išskyrus šiaurinę pakaunės dalį, šnekama gražiai suvalkietiškai.

Kaunas lietuviškiausias ne tik kalbos, bet ir tautiškumo požiūriu. Prisiminkite 1956 metų antisovietinę demonstraciją per Vėlines, 1972-ųjų įvykius. Sajūdžio radikalusis sparnas buvo irgi kauniečiai – būtent jie pakreipė Sąjūdžio veiklą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo link, netūpčiodami ir nesidangstydami „persitvarkymo“, „suvereniteto“ ar „ekonominio savarankiškumo“ figlapiais, kaip tai mėgino daryti kai kurie sąjūdininkai vilniečiai.

Kaune nebuvo ir, tikiuosi, nebus problemų atvirai ir nesidairant į kaimynus švęsti Lietuvos valstybinių švenčių.

– Ką per pastaruosius 20 metų prarandame ar jau esame praradę lietuvių, kaip savo kalbos, suvokime, viešojoje vartosenoje, rašto kultūroje? Ką dar galime padaryti?

– Problema yra mumyse, mūsų valdininkų baudžiauninkiškoje pasąmonėje. Sakoma, duok, Dieve, iš pono ubagą, bet ne iš ubago poną! Kai dvasios skurdžiai prasibrauna į valdžią, ima kentėti visa tauta, visa valstybė.

Pradėta prekiauti net kalbos dalykais – lietuviškomis vardyno tradicijomis, jo rašyba, yra intencijų ir konkrečių bandymų siaurinti valstybinės lietuvių kalbos vartojimo sferas.

Būdamas latvistas, gerai išmanau padėtį Latvijoje. Ten valstybinės kalbos įstatymo laikomasi visoje šalies teritorijoje, nedarant jokių nuolaidų kitataučių bendrijoms, nors jos Latvijoje sudaro beveik 40 proc. gyventojų.

Nekuriama ir lygiagreti švietimo sistema – latvių kalbos egzaminą nelatviškų mokyklų abiturientai jau seniai laiko pagal tuos pačius reikalavimus, kaip ir latviškų mokyklų. Latviai šiuo požiūriu yra tikrai orūs.

– Kodėl tai yra, kuo mes skiriamės nuo latvių?

– Mano manymu, todėl, kad latvių tauta nuo pat XIV a. buvo tapusi išimtinai valstiečių tauta. Jos diduomenė buvo sunaikinta per XIII amžiaus karus su vokiečiais. Ir kai XIX amžiuje ėmė formuotis latviškoji savimonė, ji formavosi latvių kalbos ir tautosakos pagrindu. Todėl latviai XIX amžiuje didžiavosi savo kalba, nes ji buvo natūrali jų identiteto dalis.

Lietuvoje buvo kitaip. Lietuviams lenkų ponų ir kunigų buvo kalama, kad lietuvių kalba – tai mužikų kalba. Ilgai kalant, galima ir įkalti. Matyt, todėl net šiais laikais mužiku besijaučiantis lietuvis gėdijasi savo kalbos. Ir net verslininku tapęs jis savo įmonę, viešbutį ar užkandinę pavadins anglišku, vokišku ar itališku vardu, bet ne lietuvišku. Atrodo, sovietmečiu šiuo požiūriu buvome tautiškesni, nes lietuviškų pavadinimų būta daugiau. Šitie mužikiški kompleksai atsinešami ir į valdžios rūmus, o kitataučiai tuo naudojasi. Žiūrėk, ilgainiui gal net šalies vardą lietuviškai kas nors iš jų pasiūlys vartoti „autentiškai“ – Lithuania ar Litwa.

– Bet kitose srityse juk nekompleksuojame.

– Ir dar kaip kompleksuojame! O labiausiai kompleksuoja tie, kurie susirietę aiškina, kokia Lietuva nemoderni, netolerantiška, homofobiška.

Tokie aiškinimai atsiduoda provincialo snobizmu, beatodairišku beždžioniavimu viso to, kas yra šiuo atveju į Vakarus nuo Lietuvos sienos.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.