Praėjusieji metai augalininkystės ūkiams atseikėjo gražaus grūdų derliaus, ūkininkų pelnai viršijo optimistiškiausias prognozes. Nepaisant to, duona šiemet pabrango, bankrotą jau paskelbė keturios kepyklos, dar dvi dešimtys apie tai suskato pranešti anksčiau. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) ekspertai teigia, jog šalies duonos rinka – oligopolinio pobūdžio. Ūkio sektoriuje dominuoja keturios stambios bendrovės.
LAEI specialistai tą patį pasakę ir apie pieno rinką. Mūsų nacionalinė oligopolija savo čiuptuvais apraizgiusi ir kaimyninių šalių (Latvijos ir Estijos) pieno sektorių. Trijose Baltijos „sesėse“ įgyvendinamas gerai žinomas sovietinis principas: mušk savuosius, kad svetimi bijotų. Žemės ūkio ministerijos duomenimis, Lietuvoje 2013 m. vasario mėn. supirkta 83,9 tūkst. t pieno, vidutinė supirkimo kaina siekė 1046,4 Lt/t.
Estijoje pieno supirkimo kaina vasario mėn. buvo 325,16 EUR/t (1122,7 Lt/t). Beveik trečdalis pieno žaliavos iškeliavo perdirbti į keturias didžiąsias Lietuvos pienines. Estijos pieno perdirbimo įmonės 2013 m. vasario mėn. pagamino 6700 t geriamojo pieno, 2200 t grietinėlės, 3100 t fermentuoto pieno ir 3300 t sūrio.
Estijos gyventojai pastebi, jog iš ūkių perkamas 4,5 proc. riebumo pienas, mokant po 32 euro centus už litrą, pašalinus riebalus parduotuvėje pieno litras jau kainuoja 80 euro centų, grietinėlės litras kainuoja 4 EUR, grietinės kilogramas – 2 EUR, grietinėlės sviesto kilogramas – 8 EUR, kefyro litras – 70 euro centų, jogurto litras – 50 euro centų. Estų pieno perdirbėjai motyvuoja, jog nuo 2013 m. pradžios pieno žaliavą pabrangino 50 EUR/t.
Karvės ėmė streikuoti?
Didžiosios Lietuvos pieno perdirbimo įmonės 2013 m. vasario mėn. mokėjo mažesnę kainą nei 2012 m. vasario mėn.: AB „Rokiškio sūris“ – 1022,1 Lt/t (mažiau 11,8 Lt/t), AB „Žemaitijos pienas“ – 1063,2 Lt/t (mažiau 12,6 Lt/t), AB „Vilkyškių pieninė“ – 960 Lt/t (mažiau 11,3 Lt/t).
Dar didesnį smūgį patyrė stambieji pieno gamintojai, tiekiantys per mėnesį daugiau nei 40 t pieno žaliavos. Jiems pieno supirkimo kaina, palyginti su „kriziniais“ 2012 m., sumažinta 30-44 Lt/t. Solidariai. Kaip matyti iš oficialios pieno supirkimo kainų lentelės, žaliavos kainos sumažintos pasitelkus pieno sudėties ir kokybės perskaičiavimo koeficientą. Negi karvės ėmė streikuoti?..
Praėjusią savaitę Seimo Kaimo reikalų komitetas savo išvažiuojamąjį posėdį surengė VĮ „Pieno tyrimai“. Remiantis įmonės vadovo dr. Sauliaus Savickio pranešimu, pagal laboratorijos tyrimo rezultatus daugiau nei trisdešimčiai tūkstančių pieno gamintojų 2012 m. išmokėta 1,221 mlrd. Lt. Supirkėjo „neatidžiai“ 0,1 proc. sumažintas pieno mėginyje esančių riebalų kiekis per metus „kažkam“ suneša 18,3 mln. Lt, tas pats „netikslumas“ nustatant baltymų procentą – 27,4 mln. Lt. Nuo 2010 m. sausio 1 d. turėjęs veikti Pieno kokybės gerinimo fondas už nuoskaitas dėl prastos pieno žaliavos kokybės galėjo per metus sukaupti apie 30 mln. Lt. Apmaudu, kad tų teoriškai įmanomų lėšų nepasigedo skriaudžiami pieno gamintojai, į minėtą fondą delegavę kelis savo atstovus.
Aimanos dėl pasaulio pieno sektoriaus
Didieji Lietuvos pieno perdirbėjai lyg susitarę aimanuoja apie prastėjančią situaciją pasaulio pieno sektoriuje. Ir jie teisūs: Naujojoje Zelandijoje dėl sausros sumažėjo pieno gamyba, ūkininkai ėmė likviduoti karvių bandas. Panaši situacija ir Australijoje. Ir ten išdžiūvo ganyklos. Kovo 19 d. vykęs didžiausio pasaulyje kooperatyvo „Fonterra“ aukcionas paskelbė apie 11-19 proc. išaugusias pieno miltelių, sviesto, fermentinio sūrio kainas. Tačiau iš Rokiškio, Telšių, Marijampolės ir Vilkyškių – kapų tyla. Gal sandėliai tušti, rinkodaros idėjų badas?.. Audžiamos mintys tik apie žaliavos parsigabenimą iš Estijos, Latvijos.
Kelerius pastaruosius metus Lietuvos pieno gamintojai buvo agituojami savo ūkiuose perdirbti pieno žaliavą, produkciją vežti į turgelius, tiekti žalią pieną tiesiogiai vartotojams. Politikų sugundyti kaimiečiai prisipirko pieno pilstymo automatų, nuomavo vietas prekybos centruose. Nūnai iš visų šių iniciatyvų likę tik liūdni prisiminimai.
Latvijos žemės ūkio ministerija, pasimokiusi iš kaimynų, t. y. mūsų, patirties, parengė įstatymo projektą limituoti ūkininkų savo namuose perdirbamos žaliavos kiekius. Naujajam teisės aktui privalės paklusti 910 maisto produktų gamintojų. Kaimo gyventojai, turintys leidimus perdirbti savo ūkyje užaugintus produktus, per savaitę galės perdirbti 500 kg pieno, 50 kg žuvų, 30 kg uogų, 250 kg mėsos, 500 kiaušinių, 50 kg miltų ir kruopų. Įstatymo projektą inicijavo Latvijos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga, Latvijos kaimo moterų susivienijimas, draugija „Partikas amatnieki“ ir kt. Latvijos ūkininkų ir smulkiųjų kaimo verslininkų nuomone, naujoji tvarka naudinga tik stambiojo verslo atstovams. Dar prieš metus Latvijoje gyvavo kelios dešimtys pieno perdirbimo įmonių, dabar liko kelios, priklausančios užsienio kapitalui.
Susišluos savo aruodus?
Lietuvoje pieno sektorius paliktas laisvosios rinkos dėsniams. Oligopolininkai perka pieno žaliavą Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, net Vokietijoje, atsivežti iki perdirbimo įmonių kainuoja nemažus pinigus. Pastarųjų laimei, pieno gamintojai rūpestį savo pajamomis patikėję valstybės atstovams ir Briuselio politikams.
Suprantu, jog pernykštės valdžios pažadėtos išmokos už kvotinį pieną, parduotą 2011-2012 metų, skaudžiai atsilieps visam agrariniam sektoriui. Tuoj (kovo 31 d.) baigsis 2012-2013 pieno kvotos metai, balandžio 1 d. prasidės 2013-2014 nauji kvotos metai. Prašapo šimtas milijonų pažadėtųjų, teisėtai priklausančiųjų.
Kiek pieno gamintojai praranda dėl vadinamojo oligopolio? Tačiau niekas su srutvežiais pieno ant valdžios rūmų langų nelaisto, tarptautinių magistralių neblokuoja. Susirenka, pasišneka, padainuoja. Ir toliau leidžiasi mušami.
Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Saulius Bucevičius neseniai „Pieno tyrimų“ laboratorijoje susirinkusiems sektoriaus dalyviams rekomendavo „susišluoti savus aruodus“. Geras šeimininkas privalo saugoti savo turtą, žinoti, kiek jo turi. Negi tą sugeba tik žemdirbių partneriai?
