Už medikų paslaugas (daugiau nei 3,5 tūkst. litų) dvasininkas turėjo susimokėti pats. A. Svarinskui tai – dideli pinigai, bet reikiamą sumą paaukojo amerikiečiai, remiantys Lietuvos partizanus.
Nepriklausomybės akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė stebėjosi, kad nei valstybei, nei Bažnyčiai šio garbaus amžiaus žmogaus likimas nerūpi: „Jis gyvena iš 1,8 tūkst. litų per mėnesį. Bet vien, atrodo, keturių kambarių buto šildymas jam atsieina 1,4 tūkst. litų. Iki šiol neapmokėtos poros pastarųjų mėnesių sąskaitos.“
A. Svarinskui dar padeda 75 metų vienuolė, vardu Monikutė. Tai, kas lieka nuo šildymo, ir kelių šimtų litų moters pensija žiemos mėnesiais išmaitina juos abu.
B. Valionytę jaudina ne vien išlaidos sanatorijoje. „Surinkome pakankamai pinigų, sanatorijos sąskaita jau apmokėta. Bet tuo viskas nesibaigia. A. Svarinsko amžiaus žmogui reikia priežiūros. Jam reikia slaugės, kad suleistų insuliną. Kadangi jis neturi negalios, dar pajėgia vaikščioti, valstybė nemokės už tai. Sukame galvą, iš kur paimti pinigų jai samdyti“, - pasakojo Nepriklausomybės akto signatarų klubo prezidentė.
Ji paskyrė vieną nenaudojamą klubo sąskaitą, kad A. Svarinskui padėti norintys žmonės galėtų pervesti pinigų. Joje jau yra surinkta keli tūkstančiai litų. Už šiuos pinigus turėtų būti samdoma slaugė. Pradžiai pakaks.
Dvasininkas nei į Bažnyčią, nei į valstybės institucijas pagalbos nesikreipė. „Bažnyčia neturi pinigų. Nors, jeigu man reikėtų, Bažnyčia paskutinius atiduotų“, - su portalu lrytas.lt viltimis dalijosi monsinjoras.
B. Valionytės manymu, A. Svarinskas - ne toks žmogus, kuris skųstųsi, kad jam reikia pagalbos. Todėl ji įsitikinusi - tai valstybės ir Bažnyčios pareiga susiprasti ir pasirūpinti šiuo garbaus amžiaus žmogumi.
„Jei jis turi 2 litus kišenėje, būtinai paaukos elgetaujančiam, tokia jau pozicija. Daugelis žmonių jį aplankė ligoninėje ir paliko jam pinigų. Dalį jų, esu tikra, monsinjoras išdalijo gretimose palatose gulintiems žmonėms. Sakė – vienas su penkiais vaikais, kitas darbo neturi, tad turėjo jiems padėti“, - pasakojo moteris.
Nepriklausomybės akto signatarų klubo prezidentė prašė Seimo pirmininko Vydo Gedvilo, kad parlamentas keistų įstatymus ir skirtų signataro rentą A. Svarinskui.
Renta siekia per 2,7 tūkst. litų kas mėnesį. Jis, kaip ir dar keli deputatai, prie parlamento veiklos prisijungė vėliau nei 1990 kovo 11-ąją, kai buvo paskelbtas Nepriklausomybės aktas. Jie formaliai nėra signatarai, todėl rentos negauna.
Keli lūžę šonkauliai - „niekis"
Sanatorijoje A. Svarinskas atsidūrė vasario pabaigoje. „Ėjau gatve, nepamačiau, kad yra truputį ledo, ir paslydau, parkritau. Kažkas mane pakėlė. Kitą dieną po pietų jau išvažiavau į greitosios pagalbos ligoninę (Vilniaus respublikinę universitetinę ligoninę. – Red.). Galų gale patekau į Santariškes, pabuvau ten kelias dienas“, - prisiminė kunigas.
Jam lūžo septyni šonkauliai, vienas dešinėje, o šeši kairėje pusėje. „Nieko neperdūrė (buvo paskleista neteisinga informacija, kad lūžęs šonkaulis perdūrė kepenis. – Red.). Net ir labai neskauda. Mes tiek daug kentėję, tai šičia – niekis“, - kalbėjo dvasininkas.
Vyras net keliskart patikino, kad paramos jam tikrai nereikia. „Gink Dieve, tik nesiųskit pinigų. Sužinojo amerikiečiai, kurie remia partizanus, ir man atsiuntė 2,6 tūkst. litų. Vienas pilietis, kuris nepanoro pasakyti pavardės, paaukojo 600 litų. Jau sumokėjau už visą gydymą“, - tikino dvasininkas.
Kiekviena diena sanatorijoje jam kainavo po 135 litus.
Po Velykų dvasininkas norėtų raštu padėkoti visiems, kurie juo rūpinosi. „Birutė Valionytė parodė labai daug meilės. Buvo pasiruošę padėti ir Atkuriamo Seimo nariai iš Klaipėdos. Kai parvažiuosiu, parašysiu padėką. Labai visiems dėkoju“, - sakė A. Svarinskas.
Šelpia kitus kunigus
Pašnekovas patikino, kad į Bažnyčios vadovybę pagalbos jis kreiptųsi tik tada, jei žmonės jam nesuaukotų pinigų: „Žmonėms padėjau, dabar patriotai pasiryžę man padėti.“
Jis gyvena bute Vilniuje, Odminių gatvėje. B. Valionytės žiniomis, šį būstą valstybė jam yra skyrusi už nuopelnus. Nors pats vos suduria galą su galu ir gyvena iš geradarių malonės, monsinjoras šelpia kitus ligoninėse gulinčius kunigus.
„Aš žinau, kad kitiems kunigams dar sunkiau negu man. Daug jų guli ligoninėje. Juk visur plėšia. Esu davęs dvasininkams pinigų. Jie ligoninėse, sunkiai jaučiasi“, - konkrečių pavardžių neįvardijo po traumos pamažu sveikstantis A. Svarinskas.
Velykas jis sutiks namuose, žada nė kojos lauk nekelti.
„Esu ligonis. Neisiu į bažnyčią. Išstovėti pusantros valandos – ne mano kojoms. Aukosiu mišias kambaryje, melsiuosi už visus geradarius“, - pažadėjo monsinjoras.
