O, atrodė, kad prokuratūra šiuo atveju kaip tik taps teisinės valstybės gynimo bastionu. Nuvylė. Nors Šiaurės Korėjos fanatikų pavyzdžiu buvo šaukiama, kad priešui - politikams ir jų spaudimui – nebus nusileista, kad bus kovojama iki galo ir „mes nepasiduosime!“.
Net galima buvo paploti generaliniam prokurorui D. Valiui už jo tvirtą poziciją paskutiniame susitikime su komisija, kuriame jis tiesiai šviesiai tėškė jos nariams: „Pakeiskite įstatymus, kuriuos patys priėmėte ir elgsimės pagal tuos įstatymus“. Na ir? Pašaukė, pasitrankė sau į krūtinę, prižadėjo šokti ant ambrazūros ir ką? Pasidavė.
Generalinis prokuroras atliko cirko salto mortale – (mirties salto pašokus nuo žemės ir persiverčiant ore). Tai akivaizdu. Bet kas paspaudė generalinį prokurorą D. Valį nusileisti gatvei ir įstatymų negerbiantiems penkiems Seimo nariams?
Išsigąsta prigužėjusių besimeldžiančių fanatikų? Pabijota Petro Gražulio, sakančio, kad „Seimas renka prokurorą, o tas rodo Seimui špygą“? Nors nepriklausomos demokratinės valstybės generalinis prokuroras renkamas ne tam, kad taptų politikų klapčiuku, sovietinio kišeninio prokuroro stiliumi.
Žinoma, yra ir kita nuomonė, kuria pasidalijo vienas iš socialinio tinklo bičiulių, užjūriuose gyvenantis Vladas Maželis: „Parodyti tik vieną epizodą buvo genialus sprendimas. Pirmą kartą esu sužavėtas D. Valio intelektu.
Nes jei po to parodymo Seimas būtų nepatenkintas, kad parodytas tik vienas epizodas, prokuratūra turėtų puikų atkirtį: „O ką, ar už vieną nusikaltimą teisti negalima? Ar yra koks įstatymas, kad teisti galima tik tuos, kurie padarė daugiau negu vieną nusikaltimą?“.
Bet jei N. Venckienė apskųs prokuratūrą už tai, kad, pasiduodama violetinių banditų ir jų sąjungininkų Seime spaudimui prokuratūra pažeidė įstatymą ir paviešino ikiteisminio tyrimo medžiagą asmenims, kurie nėra teisminio proceso dalyviai, tai prokuratūra sakys: „Gerai, tai mes panaikiname N. Venckienei tą kaltinimą, dėl kurio paviešinome medžiagą, tačiau visi kiti kaltinimai lieka, nes apie juos mes nieko nepaviešinome“. Čia tikrai Saliamono sprendimas. Pagarba!“.
Tokia ši nuomonė. Su kuria galiu sutikti tik tiek, kad buitiniais-politiniais-pragmatiniais sumetimais buvo nukirstas Gordijaus mazgas. Tačiau kokia kaina? Nuolaidos gatvei ir paraštiniams politikieriams kaina.
Taip, galima teigti, kad tas „saliamoniškas“ sprendimas tikrai nebuvo kvailas, nes buvo parodyta tik 12 sekundžių įrašo, kuriame vaiko nesimatė. Taigi, vaiko teisės nebuvo pažeistos.
Kodėl „saliamoniškas“ rašau kabutėse? Todėl, kad jeigu toks sprendimas būtų buvęs priimtas pačioje komisijos darbo pradžioje, tai išties būtų buvęs protingas sprendimas. Juk įrašo tekstas buvo pateiktas komisijai.
Galima buvo sakyti, kad buvo remiamasi nauja, D. Valiui vadovaujant, minkštesne prokuratūros pozicija, tai yra „atsigręžti į žmogų“ pozicija, kuria siekiama ne konfrontuoti visuomenę, bet su ja kalbėtis, aiškinti savo sprendimų priėmimų priežastis. Tai, ko nedarė buvę generaliniai prokurorai.
Dabar gi, šiandien švenčiamos Prokuratūros dienos šventės kontekste lieka nemalonus skonis ir neatsakyti klausimai.
Kaip antai: Ar savo žaidimą sužaidė žmonės iš S. Daukanto aikštės? Kuriam galui reikėjo prisiimti nepajudinamo teisinės valstybės gynėjo vaidmenį?
Todėl regis ir toliau kažkokiais „saliamoniškais“ sumetimais bus diskredituojami kertiniai nepriklausomos teisinės valstybės principai.
Tik ramina žinojimas, kad Seimas turi pakankamai narių, nebijosiančių panaikinti politinės aferistės ir jos rėmėjų subjaurotą teisinį Seimo nario imunitetą. Beje, įdomu, kada vėl susirgs N. Venckienė?
