Tačiau nelabai normalu, jog ta diskusija neracionali, jog naudojami iš piršto laužti argumentai bei tariamų pavojų išpūtimas. Ir kaip pas mus įprasta, pradėta nuo gąsdinimų, kaip bus blogai, kaip kils kainos. Bankų ekspertai, skatinę prieš tai buvusią Vyriausybę brangiai ir be saiko skolintis iš komercinių bankų ir atsisakyti pigesnių Tarptautinio valiutos fondo paskolų, staiga susirūpino galimu šalies indėliu į Europos stabilumo fondą, kas sudarytų tik labai menką dalį, palyginti su jau minėtomis A. Kubiliaus Vyriausybės paskolomis.
Jas, kaip žinoma, visiems mums, mokesčių mokėtojams, reikės grąžinti, o Europos stabilumo mechanizmas mums naudingas ir reikalingas, net ir nebūnant euro zonoje, nes esame prie euro tvirtai pririšti. O tai reiškia, kad esame nemažiau suinteresuoti euro stabilumu ir išlikimu.
Be to, šis indėlis, kuris bus per trejus metus padarytas, mums į euro zoną įstojus, nėra skola, greičiau jau investicija, kuri dirbs visos Europos Sąjungos, taigi ir Lietuvos naudai ir stabilumui.
Finansinę krizę Europoje sukėlė ne euras, kaip dabar tiesiogiai ar netiesiogiai bankų ekspertai bando įteigti, o neskaidri, nekontroliuojama bankų veikla, kurią Europos Sąjunga dabar ir mėgina pažaboti.
Todėl bankininkams tokioje diskusijoje reikėtų būti bent jau korektiškesniems, kad ir ginant savo akivaizdžius interesus.
Taip turėjo būti ir minimalaus atlyginimo kėlimo diskusijos atveju, tačiau nebuvo. Nes vargu ar visuomenėje galime pasiekti kokio nors solidarumo ar savitarpio supratimo, kai gaunantieji daug didesnius atlyginimus neatsakingai filosofuoja apie galą su galu nesuduriančiuosius.
Lengviausia žmones gąsdinti kainų kilimu, kurios, beje, Lietuvoje kilo ir kyla ir be euro, reiškia dėl visiškai dėl kitų priežasčių. Bet tokios išankstinės nuomonės piršimas, neva prognozių pavidalu, kaip tik ir sudaro bent jau psichologines sąlygas nesąžiningam verslui tas kainas kelti.
Pagaliau galimos euro įvedimo pasekmės tėra spekuliacijos, ypač tokios, esą, neįsivesdama euro Lietuva įgyja kažkokių privalumų prieš latvius ir estus.
Dar būtų galima suprasti, jei bankų ekspertai kalbėtų apie Lenkiją, kurios zlotas nepririštas ir todėl jie turi savarankišką monetarinę politiką, padėjusią jiems krizės metu. Tačiau Lietuva, kaip ir Latvija, tokios neturi ir turėti negali, dėl nacionalinės valiutos susiejimo.
Tai kas gi nepatinka bankų ekspertams, kad jie šiek tiek droviai, kaip garsus I. Ilfo ir J .Petrovo herojus, bet vis tik įsitraukė į antieuro kampaniją?
Gal tai, kad eurą įsivedusių šalių skolinimosi reitingas paprastai pakyla, kaip tai atsitiko Estijoje? Juk tokiu atveju šalis gali skolintis pigiau ir tai naudinga ekonomikai, mokesčių mokėtojams, darbo vietoms steigti. Gal kiek mažiau, reikia pripažinti, nubyra bankams, tačiau ar dėl to turime aukoti visų kitų interesus?
Gal nepatinka, jog, įvedus eurą mažės finansinių sandorių sąnaudos ar valiutų keitimo rizika bei išlaidos, kaip tai atsitiko Estijoje, Slovakijoje, kitose eurą įsivedusiose šalyse?
O gal, nenorėčiau tuo tikėti, jiems atrodo, jog ne ta valdžia įves Lietuvoje eurą?
Taip, euro įvedimas galbūt daugiau politinis, nei ekonominis projektas. Tai dar vienas žingsnis į gilesnę europinę mūsų šalies integraciją, kas mums, esu tikras, naudinga, tačiau ir ekonominių bei finansinių euro privalumų negalima nematyti.
Jų gerokai daugiau, nei neigiamų pasekmių, todėl būtina racionaliai diskutuoti, kaip, pavyzdžiui, buvo Estijoje, pateikti, nespekuliuojant ir negąsdinant visuomenės.
