Vienas menininkas dar nuo Nacionalinio dramos teatro durų džiaugsmingais šūksniais pasitiko vakaro viešnias: „O, moteris teatre! Matau moterį! Šeršė lia fam!” Ir savo džiaugsmą lydėjo aistringais apkabinimais, karštais bučiniais.
Kitas menininkas pasidažė lūpas raudonai, kad solidarizuotųsi su aktorėmis, kurių vertinimo komisija nepastebėjo.
Grupė jaunų menininkų sutartinai pasipuošė raudonų gėlių segėmis su raidėmis NM. Toks subtilus, akių nerėžiantis protestas. Tik tiems, kurie supranta.
Šventės vedėjas D. Meškauskas neturėjo partnerės: aiškino, kad šįkart scenoje bus „kaip senovės Graikijos olimpiadose – tik vyrai”, o viena programos dainų buvo, anot vedėjo, skirta „moterims, kurios tikėjosi, bet nebuvo lemta”.
Teatro menininkai elgėsi panašiai kaip toje „Pajacų” operos arijoje, kur nelaimingas herojus dainuoja: juokis, pajace, nors tau verkia iš skausmo širdis.
Pati apdovanojimų Auksiniais scenos kryžiais ceremonija režisieriaus A. Giniočio buvo įpinta į nepaprastai malonią, lengvą, sąmojumi ir jaunyste trykštančią programą, kurios atmosfera sakyte sakė: žmonės, čia šventė! Džiaukimės ir mylėkime vieni kitus, nepamiršdami ir pasišaipyti iš savo nesėkmių ar kvailysčių.
Ar vertinimo komisija, neradusi nominacijoms moterų vaidmenų, padarė kvailystę? Taip, žinoma. Svarbiausia klaida – ji pamiršo, kad dirba šventei.
Ir pati šventė, ir kūryba, ir apdovanojimai – juk iš esmės tai suaugusių žmonių žaidimai. Rimti, mąstymą veikiantys, gyvenimo prasmę suteikiantys, bet – žaidimai, be kurių tiesiog neišgyventum. Būtina švęsti ir sveikinti žaidėjus. Ir žaidėjas – tai šiemet pabrėžkime.
Kuo nusikalto keliolika moterų aktorių, pernai sukūrusių pagrindinius vaidmenis, ir antra tiek aktorių, sukūrusių antraplanius?
Komisijos narių svarstymas, jog negali būti gerų vaidmenų vidutiniškuose spektakliuose, subliūkšta, kai peržiūri nominacijų sąrašus, kuriuose dominuoja vyrai.
Ten išvardyti tikrai ne šedevrai. Kai kurie spektakliai netgi labai vidutiniški, palyginti su ankstesniais tų pačių menininkų darbais. Bet argi renkant geriausius metų scenos kūrinius išmintinga orientuotis į nenusakomą idealą ir nusisukti nuo to, kas konkrečiai sukurta dabar?
Tuo pat metu, kai ruošiamasi Teatro dienai ir svarstomos kandidatūros apdovanojimams, kino ekranus būna užtvindęs „Kino pavasario” festivalis. Žiūrovams siūloma balsuoti už „geriausią Lietuvos kino aktorę”. Festivalis vardija tris pretendentes, žiūrovai renkasi.
Visų jau buvusių konkursų dalyvių portretai kabo kino teatro fojė. Labai griežtai nusiteikus, galima patyliukais pagalvoti, ar visos taip pagerbtos aktorės tikrai yra talentingiausios, verčiausios lietuvių kino kūrėjos.
Tačiau kas gi griežtai galvoja matydamas dailias ekrano moteris? Kas rimtu veidu skuba peržiūrėti jų vaidmenis prieš balsuodamas ir rinkdamas geriausią?
Pačios aktorės puikiai supranta, jog lemia ne vien jų talentas ar kūryba, o galbūt gerai padaryta nuotrauka. Tai juk žaidimas. Šventės nuojauta.
Ir tie „Kino pavasario” geriausios aktorės rinkimai, ir Sidabrinės gervės apdovanojimai kino kūrėjams skatina kalbėti apie lietuvišką kiną, domėtis juo, žiūrėti ir diskutuoti. Kas čia bloga?
Prasčiau, kai Sidabrinė gervė tampa ne dėmesio lietuviškam kinui reiškiniu, bet eiliniu vakarėliu, kuriame atsižymi su kinu nesusiję ponai, o jų ponios demonstruoja prašmatniąsias suknias.
Rezultatas – dėmesys būtent šitai publikai. Kino menininkai dažnai lieka anonimai, lyg Sidabrinės gervės – ne jų šventė.
Ši anekdotiška situacija kartojasi ir nebėra juokinga.
Šia prasme Teatro dienos šventė yra iš tiesų teatro žmonių šventė. Tai teatralų Naujieji metai su stipriausiais apsikabinimais ir prasmingiausiais pasilinkėjimais. Ir iš tokios šventės išstumti aktores? Daug įžeistų ir neatėjo.
O vertinimo komisijos pirmininkas drąsiai stovėjo teatro žmonių būryje, netgi pajuokaudamas, kad tikėjosi spjūvių į veidą, bet sulaukė tik sveikinimų ir dėkojimų.
Vertintojams yra už ką padėkoti. Lengva peikti nominacijų rezultatus, bet įsigilinkime į komisijos darbo sąlygas: peržiūrėta 60 spektaklių per porą mėnesių.
Nereikia būti dideliu matematiku, kad galėtum suvokti teatro lankymo intensyvumą.
Diskutuota po kiekvieno spektaklio. Paskutinis vaidinimas pamatytas kovo 20 d., posėdžiauta iki nakties, o nominacijos paskelbtos kovo 21 d.
Štai tokios sąlygos, taisyklės, nuostatos. Jos priklauso nuo komisiją sudarančių Kultūros ministerijos valdininkų. Šie niekaip nesuranda galimybių sudaryti komisiją, veikiančią ištisus metus.
Vertintojai keičiami, kad neužsibūtų, bet reali sudėtis išaiškėja tik likus porai mėnesių iki Teatro šventės. Tokiais tempais dirbant nesunku pamiršti, kad dirbi šventei.
