„Važiuosiu su šeima į svečius”, – „Lietuvos ryto” paklaustas, kur švęs Velykas, ištarė pagrindinis aukštų policijos pareigūnų, kurie kaltinami neužkirtę kelio Drąsiaus Kedžio surengtoms žudynėms, bylos liudytojas 31 metų M. Žalimas.
O 26-erių L. Stankūnaitė kiaušinius ridens tik su dukrele.
„Labai norėtume susitikti, bet sekmadienį aš dirbu. Jei viskas bus gerai, gal pasimatysime pirmadienį”, – kalbėjo jau ketvirtus metus saugomos kaunietės motina Tatjana Stankūnienė.
Nors policijos pareigūnai tikina, jog saugomiems liudytojams sudaromos visos sąlygos, kad nesijaustų įkalinti, ir jiems trūksta kantrybė. Kovo viduryje internetinių draugių pažadais sukurti jai rožinį gyvenimą užsienyje patikėjusi L. Stankūnaitė pamėgino atsisakyti Kriminalinės policijos biuro apsaugos.
Iš jos veržiasi ir M. Žalimas, norintis, kad jį ir jo šeimą saugotų Vadovybės apsaugos departamentas.
„Mane saugo tie patys, prieš kuriuos aš liudiju”, – taip savo norą pakeisti apsaugą paaiškino vyras.
Kartu – ir dieną, ir naktį
– Buvote pradėtas saugoti 2011 metų lapkritį, po to, kai paliudijote, kad apie D. Kedžio planus žudyti žinojo aukšti Policijos departamento pareigūnai. Ar pats paprašėte apsaugos? – „Lietuvos rytas” paklausė M. Žalimo.
– Man pasakė: „Nuo šiol būsite saugomas.” Iš pradžių su drauge dar kurį laiką gyvenome savo namuose, tačiau po to surado butą, liepė susirinkti daiktus ir perkėlė. Nuo to laiko esame saugomi ir dieną, ir naktį.
– Gyvenate tame pačiame bute su apsaugos darbuotojais?
– Esame apgyvendinti trijų kambarių bute, vienas kambarys pereinamas, tad jame būname tik dienomis, kitame gyvena apsaugininkai, o trečiame mes – aš, mano draugė ir mūsų vaikas.
Virtuve dalijamės kartu, tualetas, vonia – irgi bendri. Mes maistą gaminamės, jie dažniausiai atsineša iš namų, o bute pasišildo.
– L. Stankūnaitė skundėsi, kad net negali nueiti į parduotuvę. Maisto produktų ir viso kito, ko reikia, jums atveža apsauga?
– Ne. Pasakome, kad norime į parduotuvę, apsirengiame ir visi važiuojame.
Du mėnesius po mano liudijimų mus saugojo Vadovybės apsaugos departamento pareigūnai.
Kai parduotuvėje išsiskirdavome, žinodavome, kad jie kažkur šalia, bet beveik nematydavome.
O Kriminalinės policijos biuro pareigūnai visada šalia. Kartais netgi pykstu, sakau: nestovėkite taip prisispaudę, niekas manęs parduotuvėje nežudys, blogiausiu atveju nebent apspjaus.
Kartais susidaro įspūdis, kad sargybiniai net į piniginę pasižiūri, kiek pinigų turiu.
Kai paprašau, nuveža į sporto klubą, tačiau kinus, teatrus, visokius akropolius, panoramas teko pamiršti.
Tai viešoji vieta, daug žmonių, tad esą kyla ir didesnių grėsmių. Aišku, kartais susitariame, ir mums padaroma išimčių.
Valstybė skiria apsaugą
– Neringos Venckienės šalininkai nuolat šaukia, kad tiek jums, tiek L. Stankūnaitei gyvenimas nieko nekainuoja, kad esate viskuo aprūpinti valstybės. Ar iš tikrųjų?
– Nesąmonė. Aš gaunu 520 litų pašalpą, L. Stankūnaitė, kiek žinau, didesnę, apie 600 litų.
Už tuos pinigus turiu pragyventi visą mėnesį.
Ir ne tiktai pats, bet ir vaiką išlaikyti.
Mano draugė Laura pašalpos negauna, nes ji dirba. Kiekvieną rytą ji nuvežama į darbą ir iš jo paimama.
Jeigu ji žino, kad reikės kur nors išvykti, apsaugininkai lieka ir darbe, jei ne – išvažiuoja ir atvažiuoja tik po darbo parvežti į namus.
Tikrina, su kuo susitinka
– Ar galite susitikti su draugais, giminėmis, artimaisiais?
– Galime, tačiau prieš tris dienas turime parašyti prašymą, kad norime su kuo nors susitikti, kur nors išvykti.
Prašyme turime nurodyti konkretaus žmogaus pavardę. Net norėdami nuvažiuoti pas tėvus turime prašyti leidimo.
Susitikti su draugais galime tik pas juos.
Nuveža, apsaugos darbuotojas užsirašo to žmogaus asmens duomenis, tada jau susitinkame.
Kartą važiavome į gimtadienį, kur buvo 15–20 žmonių.
Pirmiausia pareigūnas visų paprašė parodyti asmens dokumentus, tik tada galėjome švęsti. Bet, suprantama, tik taip, kad nedingtume apsaugininkams iš akiračio. Po to vėl į automobilį ir namo.
Tie, kurie sako, kad mes gyvename labai gerai, kad visko esame pertekę, klysta.
Vienintelis privalumas, kad galime nemokamai naudotis transportu, nereikia mokėti už vandenį ar elektrą, tačiau gyvenimas nepavydėtinas.
Pasiilgo ramaus gyvenimo
– Esate parašęs prašymą policijos generaliniam komisarui Sauliui Skverneliui, jog atsisakote Kriminalinės policijos biuro paslaugų ir norite, kad jus pradėtų saugoti Vadovybės apsaugos departamentas. Ar šis prašymas yra svarstomas?
– Prašymą parašiau daugiau kaip prieš savaitę. Kitą dieną buvau iškviestas į Kriminalinės policijos biurą, tačiau pokalbis neįvyko.
Pakeliui pareigūnas liepė išjungti mobiliuosius telefonus. Išjungiau, išėmiau akumuliatorius, tačiau jis pareikalavo, kad viską atiduočiau. Kai atsisakiau, pareiškė, kad susitikimas neįvyks, ir parvežė mane namo.
Aš jiems sakau, kad jei man nebus pakeista apsauga, atsisakysiu liudyti D. Kedžio pagalbininkų Raimundo Ivanausko ir jo draugės Eglės Barauskaitės byloje.
Nesu niekuo nusikaltęs, pats nuėjau į Policijos departamentą, papasakojau, ką žinojau. Jie ten prisidirbo, o aš turiu kentėti.
Kartais taip norisi į viską spjauti, išvažiuoti į užsienį ir ramiai gyventi.
Pasišaipė iš apsaugos
Valstybės saugomų liudytojų ir nukentėjusiųjų gyvenimas anksčiau buvo paslėptas po didžiausia paslapties skraiste – niekas nežinojo, nei kaip jie gyvena, nei kaip jaučiasi.
Po 2009 metų spalio 5-osios, kai, kaip įtariama, D. Kedys Kaune nušovė Kauno apygardos teismo teisėją Joną Furmanavičių ir L. Stankūnaitės seserį Violetą Naruševičienę, imta saugoti iškart keliolika asmenų, tarp jų – L. Stankūnaitę, jos dukterį ir Andrių Ūsą.
Vėliau A. Ūsas apsaugos atsisakė, o po D.Kedžio mirties apsauga buvo panaikinta ir globėjos namuose gyvenusiai jo mažametei dukteriai.
D.Kedžio sesuo N. Venckienė su tokiu sprendimu nesutiko, kreipėsi į Vilniaus administracinį teismą. Jis vėl nurodė saugoti mergaitę.
Patys pareigūnai vaiko apsaugą vadina nevisaverte – esą ji buvo skirta tik dėl N. Venckienės užgaidų.
„Kol N. Venckienė liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos programos nepavertė pajuokos objektu, mes šia tema stengėmės kuo mažiau šnekėti, kad galėtume normaliai vykdyti apsaugos funkciją.
N. Venckienė mums pareiškė: „Saugokite mane ir vaiką, bet kaip jūs saugosite, man nerūpi.”
Ten buvo ne apsauga, o jos imitacija”, – „Lietuvos rytui” sakė Kriminalinės policijos biuro (KPB) viršininkas Algirdas Matonis.
Nuomonė greitai pasikeitė
L. Stankūnaitės dukters atvejis buvo pirmasis Lietuvoje, kai visi jos gyventojai žinojo, kur yra valstybės saugomas asmuo, kaip jis gyvena ir ką veikia.
Ir ne tik žinojo, bet ir būriais traukė pažiūrėti į mergaitę ir su ja pabendrauti.
Pasak A. Matonio, N. Venckienės pavyzdys užkrečiamas – ir kiti valstybės saugomi liudytojai užsigeidė viešumo, pradėjo atvirauti apie savo gyvenimą, skųstis esą bloga savo padėtimi.
Šių metų kovo 13 dieną policijai L. Stankūnaitė pateikė tikrą akibrokštą.
Kai KPB atsisakė panaikinti jai apsaugą, moteris išplatino vaizdo įrašą, kuriame skundėsi gyvenimu, pasakojo apie pablogėjusią savo ir dukters sveikatą, teigė nepasitikinti ją saugančiais pareigūnais, nes jie 2009 metų rudenį žinojo, jog D. Kedys ruošiasi žudyti, tačiau nieko nepadarė, kad jį sustabdytų.
Kriminalinės policijos biuro viršininko teigimu, pakalbėjus su L. Stankūnaite paaiškėjo, kad moters noras yra kitoks.
„Moteris neatsisako apsaugos, nori jos, tiesiog neteisingai įvertino situaciją, iš kai kurių žmonių gavo netinkamą teisinę pagalbą.
Kai pasikalbėjome, paaiškėjo, kad ji nori visiškai ne to, ką rašė savo pareiškime.
Bet žmogus dėl savo nežinojimo, jausmų sudėliojo viską kitaip. Atrodė, kad nesuprasi, kas vyksta”, – kalbėjo A. Matonis.
Visi žmonės skirtingi
Policijos generalinis komisaras S. Skvernelis pareiškė, jog L. Stankūnaitė su dukterimi turi išskirtines gyvenimo sąlygas, taip, kaip ji, Lietuvoje negyvena daugiau nė vienas saugomas asmuo.
A. Matonis sakė, kad kiekvienu atveju saugomam žmogui stengiamasi sukurti kuo normalesnį gyvenimą, norima, jog jis nejaustų nepatogumų, tačiau kiekvienas asmuo į apsaugą reaguoja skirtingai: „Vienam žmogui tai, ką darome, atrodo fantastika, viskas puiku, labai gerai.
Kitam suteikiame tokias pat sąlygas, tačiau jis sako, kad viskas blogai – atstumai ne tokie, kelionės laikas netinka. Kiekvienas žmogus savaip įsivaizduoja gyvenimą, ypač pasikeitus įprastoms sąlygoms.”
Kiekvienas liudytojas yra unikalus – kaip jį saugoti, kiekvienu atveju sprendžiama atskirai.
Pavyzdžiui, vieniems leidžiama patiems apsipirkti parduotuvėse, kitiems maistas ir būtiniausi dalykai nuperkami ir atvežami.
Norėdamas susitikti su draugais arba artimaisiais, saugomas asmuo turi iš anksto parašyti prašymą. Šio prašymo reikia tam, kad pareigūnai galėtų pasirengti kelionei.
„Liudytojų apsauga nėra kardomoji priemonė, tačiau joks asmuo negali atvykti pas saugomąjį. Kitaip tai jau būtų ne apsauga, o iškreiptas jos variantas, kaip N. Venckienės atveju”, – aiškino A. Matonis.
Apsauga – ne visiems
Kiek dabar Lietuvoje saugoma asmenų, neatskleidžiama. Pasak A. Matonio, saugomi tik tie žmonės, kurie yra svarbūs liudytojai ar nukentėjusieji bylose dėl sunkių ir itin sunkių nusikaltimų.
Kad žmogus būtų saugomas, jis turi būti itin svarbus liudytojas, kurio gyvybei, sveikatai ar turtui gresia realus pavojus.
„Bet kuris Lietuvos ar bet kurios kitos valstybės pilietis gali jaustis nesaugiai, bet valstybė negali užsikrauti tokios naštos ir saugoti visų, kurie ko nors bijo. Tokiais atvejais žmogus turi saugotis pats, galų gale yra privačios saugos tarnybos”, – kalbėjo KPB viršininkas.
Dėl šios priežasties atsisakyta skirti apsaugą kaunietei Marijai Milinienei ir jos šeimai.
Nors jos sūnus Vaidas buvo nužudytas, kaip įtariama, tų pačių N. Venckienės šalininkų, Policijos departamentas ir Generalinė prokuratūra mano, kad moteris neatitinka visų kriterijų apsaugai gauti.
„Taip, jos sūnus nužudytas, ji yra pripažinta nukentėjusiąja ne vienoje byloje, tačiau ji nėra itin svarbi liudytoja tose bylose. Aišku, mes jos likimo valiai visiškai nepaliekame.
Yra Policijos veiklos įstatymas, vadovaujantis juo atliekami tam tikri veiksmai, kad žmogus jaustųsi saugus”, – teigė A. Matonis.
Žudikų ranka pasiekia ir saugomus liudytojus
* Lietuvoje liudytojai pradėti saugoti prieš 18 metų. Tada buvo įkurtas specialus padalinys, kurio tikslas – apsaugoti liudytojus, sutikusius duoti parodymus prieš pavojingus nusikaltėlius.
* Dabar apsauga teikiama ir nukentėjusiems asmenims, kurių gyvybei gresia pavojus.
* Kaukėti pareigūnai gali sergėti ne tik svarbius liudytojus ar nuo nusikaltėlių nukentėjusius asmenis.
* Apsauga gali būti skirta ir kitiems baudžiamojo proceso dalyviams, kuriems gali grėsti pavojus: operatyviniams darbuotojams, tardytojams, prokurorams, teisėjams, vertėjams, net kaltinamiesiems arba įtariamiesiems.
* Gali būti saugomos ir tų asmenų šeimos.
* Asmenys, kuriems skirta apsauga, gyvena slaptuose butuose. Kartais saugomas žmogus pareiškia norą gyventi savo namuose. Tada ieškoma kompromiso.
* Saugomasis gali gauti dokumentus kito žmogaus pavarde. Įstatymai numato, kad saugomam asmeniui gali būti atlikta ir plastinė operacija.
* Iš pradžių į planus saugoti su teisėsauga bendradarbiaujančius asmenis buvo žiūrima skeptiškai. Esą Lietuva yra per maža valstybė, kad būtų galima paslėpti žmogų. Tačiau dabar ši nuomonė pasikeitė.
* Prieš dešimtmetį, kai organizuotos nusikalstamos grupuotės siautė nevaldomos, Lietuvoje buvo saugoma keliasdešimt asmenų. Teigiama, kad pagal šį skaičių mūsų šalis lenkė net tokią didelę valstybę kaip Vokietija.
* Liudytojai ir nukentėję asmenys gali būti saugomi ne tik kitame mieste, bet ir kitoje valstybėje. Pavyzdžiui, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje ir kitose šalyse, su kuriomis sudarytos sutartys.
* Kiek kainuoja vieno asmens saugojimas – valstybės paslaptis.
* Manoma, kad suma skaičiuojama dešimtimis tūkstančių litų per mėnesį. Į tą sumą įeina ne tik pareigūnų atlygis ir slapto buto išlaikymas, bet ir būtiniausi dalykai, pavyzdžiui, psichologo konsultacija ar medicinos pagalba.
* Saugomi asmenys yra apdrausti valstybės lėšomis.
* Nėra nurodyta, kiek laiko asmuo turi būti saugomas. Pavyzdžiui, parodymus prieš bendrininkus sutikęs duoti buvęs „Vilniaus brigados” narys Viktoras Akmanavičius buvo saugomas daugiau nei penkerius metus.
* Pagal jo pateiktą informaciją buvo nuteistas ne vienas „Vilniaus brigados” veikėjas.
* Tačiau net ir apsauga kartais pasirodo bejėgė. 1998 metais parodymus prieš „Vilniaus brigadą” davęs Eugenijus Svirnelis buvo nunuodytas chlorofosu.
