Kai po daugiau nei dešimtmečio atsiradau Londone, Alberto muziejus tapo pirmu taikiniu, o kitos dienos laimikiu – TATE, kur eksponuojama nacionalinė britų meno kolekcija.
Net per atostogas Rodo saloje vienas iš programos punktų buvo vietinis dailės muziejus ir ypač estetiškas Olimpinių deglų muziejus, suprantama ir egzotiškoje riterių pilyje įkurtas archeologijos muziejus.
Visose šalyse, kur teko būti, beveik svarbiausiomis įžymybėmis tapdavo vietiniai muziejai. Juk tai neatsiejama to krašto ir miesto įvaizdžio dalis.
Kaip žinoma, įvaizdis yra viskas, kad ir kaip banaliai tai skambėtų. Šiame kontekste muziejai, pristatantys vietines vertybes - geidžiamiausias ir turistų, ir miesto svečių, ir miestiečių pramogų epicentras.
Eilinį kartą, grįžtant iš svečių šalių namo į Vilnių, apima prieštaringi jausmai.
Neišvengiamai pradedi lyginti savo įspūdžius iš tolimų kraštų su mūsų realybe. Kažkur tolybėje esančius muziejus ir tuos, kurie čia pat – Vilniuje.
Neverta ginčytis apie muziejų Vilniuje ir kažkur ten tikslus, turinius, uždavinius ir prasmę. Čia galime dėti daugybės ženklą.
Tačiau toliau prasideda nesusipratimai, nesupratimai ir visiška sumaištis.
Grįžę, kad ir iš Londono, apsilankykite pagrindiniuose Vilniaus muziejuose.
Radvilų Rūmai, esantys Vilniaus gatvės pradžioje - išorė daug žadanti, fasadas tarsi slepia kažkokią viltingą paslaptį, juolab kad ir eksponuojamų parodų anonsai skamba gražiai.
Tačiau įėjus pro duris patenki į XX a. pabaigos interjero pinkles - aptrupėjusius drėgnus koridorius, sales, dekoruotas plastikinėmis durimis ir pigiu laminatu išklotas grindis.
Nekalbant apie eksponavimo vingrybes, eksponuojančias istorinį „judantį mazgą“ ir kapronines virveles, laikančias paveikslus.
Etiketažas, sukurtas naudojant PVA klijus, vatmaną ir spausdinti atspaustus tekstus, skaudžiai primena 1980 metus. Bet juk laikas bėga! Panašūs vaizdai ir Arsenale.
Gal kiek švelnesnėmis apipavidalinimo medžiagomis ar šiuolaikiškesniu remontu išsiskiria buvęs Etnografijos muziejus.
Moderni ir puikiomis architektūrinėmis erdvėmis alsuojanti Nacionalinė dailės galerija džiaugiasi tuščiomis salėmis ir didžiuojasi, kai į ekskursijas susirenka trisdešimt žmonių.
Turbūt gražiausią vaizdą Vilniuje - į Neries vingį - turinčioje šio muziejaus kavinėje apsiblaususi padavėja vyno taurę pila beveik 15 minučių. Bet nieko, regis, tai nejaudina.
Taigi, kodėl Londone, Niujorke, Krokuvoje, net Rode, priešingai nei Vilniuje, muziejai tviska, juose daugybė žmonių - turistų, miestiečių.
Muziejų kavinės ir parduotuvės yra stilingos ir miesto gyvenime užima svarbią vietą. Čia parodos pristatomos šmaikščiai, vyksta ir dailininkų performansai, ir koncertai, tai kone miesto ir šalies kultūrinio gyvenimo centrai.
Pas mus to aktyvumo gerokai mažiau. Kita vertus, nepaisant atsainaus valstybės požiūrio, matyt didelė kaltės dalis dėl tokios situacijos priklauso ir nuo muziejų šeimininkų.
Didieji, pagrindiniai Vilniaus muziejai valdomi itin garbaus amžiaus vadovų.
Nepaisant jų nuopelnų, bendros muziejinės nuotaikos Vilniuje - ypač stagnacinės.
Matyt, norom nenorom, šviežios minties impulsas Vilniaus muziejų veikloje tampa vis labiau geidžiamu.
Tai patvirtina ir kultūros ministras Š. Birutis: „Muziejuose dirbti lieka tik labiausiai kultūrai atsidavę žmonės, nes atlyginimai nedidėja jau kelinti metai“.
Bet pradėjus ministro klausinėti apie muziejų veiklą ir jų vaidmenį, užgriūna štampų srautas: „priimsime įstatymus“, „stengsimės pagerinti situaciją“, „ištaisysime ankstesnės Vyriausybės klaidas“, „yra didelis pasipriešinimas teigiamiems poslinkiams“.
Matyt ir negali būti kitaip - Vyriausybės ir ministrų šnekos visuomet panašios, tačiau tik realūs veiksmai parodo tikrus pareigūnų ketinimus.
Čia tik laikas atsakys ar kultūros valdininkų šnekos virs „kūnu“.
Norėtųsi tikėtis, kad Lietuvos muziejai, kaip ir visame pasaulyje, galų gale taps įdomia ir turininga mūsų šalies vizitine kortele.
O Vyriausybei užteks nuovokos priimti sprendimus, kurie padarytų muziejų veiklą prasminga, oria ir turininga.
Juk nereikia išradinėti dviračių, tereikia tik kiek pasistengti ir Lietuvos muziejai galėtų tapti gražia bei turininga šalies įvaizdžio dalimi.
