Vieniems, susitarus gražiuoju, sumokamos išeitinės pašalpos, kiti bylinėjasi teismuose ir neretai laimi prisiteisdami dar ir solidžias sumas už priverstines pravaikštas.
Jau keletą mėnesių dirbanti naujoji valdžia vis dar turi mokėti ankstesnių vadovų išspirtiems, bet dabar bylas laimėjusiems valdininkams. O išlaidos anaiptol nemenkos, kai kuriais atvejais gali siekti šimtus tūkstančių litų.
Ryškiausias pavyzdys – buvusio vidaus reikalų ministro R. Palaičio atleistų Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovų V. Gailiaus ir V. Giržado atvejis. Jiems teismai jau priteisė beveik 200 tūkst. litų, nors sprendimai dar nėra galutiniai.
V. Gailius išrinktas į Seimą ir ten dirbs toliau, o V. Giržadas teismo sprendimu turėtų būti grąžintas į ankstesnes pareigas.
Tokiais atvejais valstybės nuostoliai dar išauga, nes dabar dirbantys valdininkai turi užleisti vietą teismo grąžintiems pareigūnams ir jie taip pat turi teisę gauti kompensacijas.
Be tiesioginių nuostolių, dar sutrikdomas ir įstaigos darbas. Juk tęsiantis teismų maratonui naujo vadovo padėtis būna netvirta, visi lūkuriuoja, kaip baigsis bylinėjimasis.
Iki šiol bene nuostolingiausias valstybei buvo konservatorių atleisto Darbo biržos vadovo V. Šlekaičio atvejis.
Teismas jį grąžino į ankstesnes pareigas ir priteisė išmokėti arti trečdalio milijono litų, o pustrečių metų Darbo biržai spėjęs pavadovauti dešiniųjų statytinis M. Balašaitis buvo atleistas.
Didžiulių nuostolių valstybė patyrė ir dėl ankstesnei valdžiai neįtikusio Valstybės tarnybos departamento vadovo O. Šarmavičiaus atleidimo – jį socialdemokratai grąžino į ankstesnes pareigas, o teismas priteisė išmokėti 174 tūkst. litų kompensaciją.
Tai anaiptol ne visos ginčytinų atleidimų minos, kurias ankstesnė valdžia paliko naujajai. Prašauna pro šalį net patys įstatymų leidėjai.
Itin brangiai valstybei turėtų kainuoti buvusio Seimo kanclerio G. Vilkelio atleidimas, nes Konstitucinio teismo (KT) išaiškinimas nepalieka abejonių, kad jis laimės bylą.
KT konstatavo, kad G. Vilkelio atleidimas prieštarauja Konstitucijai. Šio pareigūno ankstesnis Seimas atsikratė dar 2009 metų balandžio mėnesį jam nedalyvaujant dėl ligos ir net neišklausęs pasiaiškinimų.
Dėl kreipimosi į KT ši byla itin užtruko. Jau prabėgo ketveri metai, dar nežinia, kiek laiko prireiks, kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas. Todėl neteisėtai atleistam kancleriui turėtų būti priteista iki rekordinių aukštumų išaugusi kompensacija.
Dėl šių nuostolių reikės kaltinti tik ankstesnės kadencijos Seimo narius, kurie balsavo atleisti G. Vilkelį nė neklausydami teisininkų perspėjimų, kad tai brangiai atsieis valstybei.
Žinoma, neretai dalis atsakomybės tenka ir teisininkams, politikų norus atsikratyti nepageidaujamų valdininkų įvelkantiems į teisinius apdarus.
Valstybės įstaigose atleidimo procedūras prižiūri savi teisininkai, o jų kai kuriose ministerijose dirba ir dešimtys.
Nepaisant to, kartais įsigudrinama pražiopsoti teisinius terminus ar pridaroma kitų formalių klaidų, dėl kurių vėliau pralaimimos bylos.
Kita vertus, atėjus naujiems įstaigų vadovams taip skubama apsistatyti savais žmonėmis, kad teisininkai tiesiog spaudžiami rasti pretekstą atleisti, nelabai sukant galvos, ar tai atitinka teisės normas.
Natūralu, kad vėliau įstaigų teisininkams būna sunku apginti teismuose tokius savo viršininkų sprendimus. Reikia pripažinti, kad šiems teisės specialistams kartais trūksta patirties atstovauti valstybei teismuose, nes tokie ginčai paprastai sudaro tik labai nedidelę jų darbo dalį.
Negana to, pastebėta, jog tie įstaigų teisininkai, kurie įgyja ne tik bylinėjimosi patirties, bet ir naudingų pažinčių teismuose, po kiek laiko iškeičia valstybės tarnybą į pelningesnę privačią praktiką.
Būtent dėl to valstybės įstaigos teisinasi, jog ne visada gali pasikliauti savais teisininkais ir turi samdytis teisines paslaugas iš šalies, o tai gali atsieiti ne vieną dešimtį tūkstančių litų.
Be abejo, tarptautinėse bylose išlaidos gali būti ir milijoninės. Bet čia su savais teisininkais jau ir neįmanoma išsiversti, nes tai specifinių žinių ir didžiulės patirties reikalingos bylos, o jas pralaimėjus gali grėsti milžiniški nuostoliai.
Vis dėlto aišku, kad valstybei labai neefektyviai atstovaujama teismuose. Todėl dabartiniai valdantieji, kaip jau įprasta, ketina sudaryti darbo grupę, kuri turėtų parengti valstybės atstovavimą teismuose reglamentuojančius teisės aktus.
Spręsti, ar reikia teisinių paslaugų iš šalies, ko gero, bus leista jau ne pačioms įstaigoms, o centralizuotai Teisingumo ministerijos arba Vyriausybės kanceliarijos teisininkams.
Atrodytų, kad tokios naujosios valdžios planuojamos permainos seniai reikalingos. Tiesa, kol kas neaišku, kaip jas pavyks įgyvendinti praktiškai.
