Pastarąsias savaites Šiaurės Korėja nusprendė kone kasdien pažerti vis po naują ir kuo įspūdingesnę bauginimų karu tiradą JAV ir kaimynei pietuose.
Režimo ruporams tai tikriausiai buvo išties intensyvus ir kūrybingas laikotarpis – vieną dieną žadėta priešus paskandinti ugnies jūroje, kitą reikėjo sugalvoti ką nors baisesnio, pavyzdžiui, užmėtyti branduolinėmis raketomis.
Kaip vienas per mėnulio pilnatį suaktyvėjantis garsus Lietuvos tinklaraštininkas pastaruoju metu nesirenka žodžių ir keiksnoja visus iš eilės, taip ir Pchenjanas žarstėsi neatsakingais bauginimais.
Juk bet kuri sveiko proto turinti valstybė, regis, turėtų kelis sykius pagalvoti prieš „skelbdama karą” vien už tai, kad tarptautinė bendruomenė pasmerkė jos branduolines ambicijas.
O jei tikėtume branduolinį bandymą atlikusios ir balistines raketas išbandžiusios Šiaurės Korėjos retorika, būtent dėl tos tarptautinės bendruomenės reakcijos – pasmerkimo ir sankcijų – tulžimi dabar taškosi režimas.
Tokias nuobaudas palaikė net tradicinės ir vienintelės uždaro, keisto, bet nusigyvenusio komunistinio režimo sąjungininkės – Rusija ir Kinija. Bet nepadeda net jų perspėjimai ar pabarimai.
Tai, regis, tik dar labiau provokuoja Pchenjaną elgtis neprognozuojamai.
Bet ką išties reiškia toks režimo ir jo lyderio – pernai mirusio diktatoriaus sūnaus Kim Jong-uno elgesys?
Nejau šis Šveicarijoje studijavęs ir su D. Rodmanu krepšinio varžybas draugiškai stebėjęs jaunasis lyderis pasiruošęs branduoliniam karui? Kodėl Šiaurės Korėja būtent dabar žaidžia tokį pavojingą žaidimą?
Viena vertus, spėlioti, kas vyksta šioje šalyje, – tai lyg burti iš kavos tirščių. Niekas negali pasakyti nieko tikra – oficiali į stalinistinį modelį įsikibusios valstybės retorika nesikeičia jau 60 metų, kaip ir nykus vaizdas pačioje šalyje. Bet žodžiai gali būti apgaulingi.
Netyla tradiciniai paaiškinimai, kad Šiaurės Korėjoje nesibaigė kova dėl valdžios, kad Kim Jong-unas kalėjimo papročiu esą stengiasi sutvirtinti savo autoritetą, o vienintelis būdas – jėgos demonstravimas.
Kita priežastis – milžiniškus išteklius ginklavimosi programoms skyrusi Šiaurės Korėja neišgali išmaitinti savo gyventojų.
Tad jau kelis dešimtmečius įprasta buvo matyti Pchenjano taktiką: jūs mums grūdų, o mes netriukšmausime, pristabdysime branduolinę programą.
Tačiau jei tik maisto donorai – pirmiausia ideologiniai komunistinės šalies priešai – laikydavosi kietos pozicijos ir nepasiduodavo šantažui, Pchenjanas imdavo žvanginti ginklais. Patriukšmaudavo, bet nurimdavo. Galbūt taip bus ir šį sykį?
Tai prognozuoja daugelis ekspertų. Tiesa, galbūt labiau vildamiesi nei žinodami. Mat nežinant, kas iš tikrųjų dedasi šioje šalyje, įrodyti, kad režimas ir juo tikintys nėra pamišę, sunku. Įrodyti priešingai taip pat neišeina.
Juk paprastai vadovaujamasi sveika logika – niekas nesielgs taip, kad siekdamas naudos pakenktų ir sau. Vis dėlto būtent logika šį kartą gali nesuveikti.
Požiūrį į Pchenjaną rodo ir JAV veiksmai.
Būtent Amerika 1950-aisiais išgelbėjo Pietų Korėją nuo komunistinės kaimynės triumfo. Jungtinių Tautų pajėgoms trejus metus trukusiame kruviname kare vadovavusios JAV sugebėjo nepralaimėti ir pasiekti paliaubas. Bet tik tiek.
Ne veltui pamirštuoju vadinamas Korėjos karas juk oficialiai nesibaigė, šiemet paliauboms – jau 60 metų, o Pchenjanas bando įrodyti, kokios jos trapios.
Net tada, prieš šešis dešimtmečius buvo prieita prie momento, kai prabilta apie branduolinį karą. Juolab negalima atmesti tokios tikimybės dabar, suaugus kelioms kartoms šiaurės korėjiečių praplautomis smegenimis.
Ir nors Kinija, priešingai nei 1951 metais, neskuba ginklais remti Šiaurės Korėjos, dabar bet koks konfliktas gali staigia spirale įsisukti į nekontroliuojamą chaosą.
Civilizuotam pasauliui vis netikint, kad žmonės gali būti tokie pamišę, Korėjos pusiasalyje gali įsiliepsnoti tikra krizė.
Dabar, regis, JAV turi gerą argumentą, kodėl pernai pradėjo savo strateginių pajėgų perskirstymą iš Europos, Artimųjų Rytų į Aziją. Būtent ten bus stiprinamas ir JAV raketinės gynybos skydas. Juk būtent ten gresia konfliktas.
Galbūt ne dabar, gal pasitvirtins teorija, kad Šiaurės Korėjai tereikėjo triukšmo.
Galbūt niekada nebus ir jau kurį laiką tarsi neišvengiamo prognozuojamo konflikto tarp JAV ir Kinijos.
Tačiau geriausio ateityje sudėję rankas tikisi tik naivuoliai. Juk istorija ne sykį parodė, kad iš jos politikai dažnai nepasimoko – jiems niežti rankas išmėginti galingųjų žaidimus. Jie ir vėl pervertina savo jėgas, o kenčia milijonai.
Vadinasi, kol egzistuos toks režimas kaip Šiaurės Korėjos, siaubingo konflikto tikimybė neatmestina. Ir ne tik regioninio.
Jau ne sykį buvo galima įsitikinti, kad net labai toli vykstantys karai gali išbalansuoti geopolitinę padėtį už tūkstančių kilometrų.
