Lietuva turi ir dar vieną kelią, bet labiau humoristinį: reikia kuo skubiau įsivesti šiuo metu nebenaudojamą Vokietijos markę – kai vokiečiams nusibos penėti pietiečius ir nutars grįžti prie savo valiutos, tada mes Vokietijai sukursime savo Mastrichto kriterijus. Tada jie mums už viską mokės, o mes vargo nebematysime.
Kai kurių Lietuvos politikų, bankininkų ir apžvalgininkų demonstruojamas užsispyrimas ir net karingumas nenorint šiuo metu įsivesti euro man primena anekdotą apie karingus žemaičius. Jie sumanė paskelbti karą Kinijai, bet sužinoję, kiek tų kinų yra, karo atsisakė. Motyvas – nebus kur priešo karių laidoti ankštoje Lietuvos žemėje.
Taip ir su tuo euru: šaukiame, esą galime ir taip, ir kitaip, nuo seno esame be galo karingi, net žirgus galime girdyti kur panorėję, tačiau realiai nedrįstame pripažinti, kad šuo tai kitur pakastas – raumenų, racionalaus proto ir apskritai politinės galios tiek nebeturime, kad galėtume rinktis. Net Lenkijai pasidarėme nebeįdomūs su savo pažadais ir purkštavimu.
Šiuo metu nematau nė vieno rimto euro įvedimo šalininko ar priešininko ekonominio argumento, kuris nusvertų lėkštelę į kurią nors pusę. Žengus žingsnį link Europos tiesiog būtų kvaila grįžti atgal arba trypčioti vietoje.
Štai įsipareigojome skirti gynybai iki 2 proc. bendrojo vidaus produkto, tačiau neturime nė vieno rimto lėktuvo ar rimtesniam konfliktui skirto karo laivo, modernaus tanko ar kitokios ginkluotės. Išeitų, velniop tada mums kišti tuos šimtus milijonų į tą gynybą, jeigu mūsų kariuomenė plika ir basa (leiskite šiek tiek hiperbolizuoti) po miškus laksto?
Tačiau juk jaučiamės saugesni nei prieš 20 metų? Nes esame kartu su kitais. Už stabilią ramybę visada reikia mokėti, nesvarbu, ar tai būtų įsipareigojimas NATO aljansui didinti išlaidas gynybai, ar mokėti grynaisiais euro stabilumo fondui.
Tik nereikia verkšlenti dėl to, kad vargšas lietuvis mokės didžiulę pensiją ir taip turtingam graikui. Geriau pasižiūrėkime į save, kiek abejotino skaidrumo viešųjų pirkimų vykdo mūsų valdžia, koks šalyje politinės korupcijos lygis. Jeigu tuometis premjeras A. Kubilius būtų tesėjęs pažadą ištraukti iš šešėlio tamsiais verslo koridoriais vaikštančius milijonus, tai ar reiktų dabar virkauti dėl to mokesčio į euro stabilizavimo fondą? Pirmiau į veidrodį žvilgtelėkime, o ne ieškokime kaltų Europoje.
Jeigu taip atidžiau pasižiūrėjus nostalgijos kupinomis akimis, taigi ir rusiškas rublis buvo palyginti stabilus, tik kad už jį nebuvo ko pirkti, o šiaip visai nieko. Ir suktis mūsų verslininkams Rusijoje ar Baltarusijoje būtų kur kas paprasčiau, nes tose šalyse su kitais reikia konkuruoti ne dėl prekės kokybės ir kainos, o kas prasibraus arčiau caro ir jo palydos. Pasistumdei alkūnėmis ir tu jau esi nugalėtojas prekių ar paslaugų rinkoje. Kam čia ta Europa lietuviui dar reikalinga?
Bet grįžkime prie to nelemto euro, kurį mums Europos Sąjunga kaip tą balną arkliui ant nugaros užmesti vis taikosi.
Vienas apžvalgininkas taip ir parašė, kad geriau ankštoje lietuviškoje lito troboje saugiai tūnoti, nei prašytis šiuo metu į Bendrijos valiutos sąjungą, nes joje dabar nėra saugu.
Daug išminties slypi šiuose žodžiuose, bet yra ir kita pusė – trečdalis lietuvių gyvena žemiau skurdo ribos, dar daugiau nei trečdalis dirba nuo algos iki algos viską išleisdami maistui ir mokesčiams. Gal tik nedidelė dalis gyvena vadinamose trobose, kiti tenkinasi, vaizdžiai sakant, lietuviška dūmine pirkia.
Žinoma, kad tokioje bakužėje kur kas saugiau, o ir langai joje arba labai siauri, arba jų visai nėra. Nematysi pro dūmus ir siaurus plyšius nei kas pasaulyje darosi, nematysi kitų gyvenimo, tai ir pačiam ramiau bus tūnoti. Kol toji troba nuvirs.
Visų geriausia, kad būrui nereiks rizikuoti savo paskutine gelda, šiaudiniu stogu ir vyžomis, nes nereiks jų atiduoti Europos Sąjungos valiutos stabilizavimo fondui.
Kaip čia pasakius. Gal rinkčiausi atiduoti paskutines vyžas ir apsidrausti, kad, esant reikalui, Europa iš to paties fondo man dvi poras atseikėtų, nei sėdėčiau savo grytelėje ir laukčiau, ką mūsų genties vadui išburs kokia nors Lena Lolišvili. Šaus į galvą kokia nors nesąmonė, perduos tą žinią per energetinį tualetinį popierių kokiam viršininkui, ir turėsi prie spingsulės pats sau eurus iš baltarusiškų kiškučių nostalgiškai perpaišinėti ir bent jau taip guosti savo šeimyną.
Sakote, esame jau tvirti, niekas atgal istorijos laivo nebepasuks? Pasuks. Ir dar kaip pasuks. Rusija naftos vamzdžius seniai užsuko, už dujas mokame brangiausiai. Silpna dar mūsų valstybė. Ir visuomenė dar lyg pagaliu per galvą trenkta. Konstitucinis Teismas ir tas, gelbėdamas Lietuvą nuo vieno L. Lolišvili kliento, įstatymų pristigo, todėl tuometis teismo pirmininkas E. Kūris buvo priverstas dvasias į pagalbą kviestis.
Su tais politikų burtais mūsų šalyje kažkas negerai. Premjeras G. Kirkilas krizės nematė, atlyginimus ir pensijas kėlė, pašalpomis tautą apipylė, o kai 2008 metais jį pakeitė A. Kubilius, tai šis sušaukė savo krivūlę ir naktimis visokius įstatymus būrė, lyg dienos būtų buvę maža.
Dabar A. Butkevičius aiškina, kad kone visi energetiniai A. Kubiliaus projektai – grynas niekalas. Šešios ar jau septynios A. Butkevičiaus suklijuotos darbo grupės sutaršys visus projektus į gabalus ir vėjais paleis. Naujus kurs. O tada dar kitas krivis ateis, gal vėl pensijas ir pašalpas padidins, vėl pradės populizmo ratą sukti iš naujo. Ir taip iki begalybės.
Kartais susidaro įspūdis, kad nuo kvailių valdžioje būras gūdžioje savo lito trobelėje pats jau neapsisaugos. Gal tik koks Europos Sąjungos gaubtas, užmestas ant trobelės, kažkiek amortizuotų iš Seimo sklindančias tuštybes, Seimo narių dainas, šokių trepsėjimą ir pažadus perkraustyti būrą į šiltą namą su visais patogumais per 1, 11 ir 111 dienų.
Rimbo reikia ne darbščiam lietuviui, o vis įsismarkaujančiam pasaulio finansų sektoriui tramdyti. Laisvas pasaulio kapitalo judėjimas nukreipė finansus ten, kur galima per kuo trumpesnį laiką gauti kuo didesnę naudą. Besivystančias šalis, taip pat ir Lietuvą, užplūdo maišai vartojimui skatinti skirtų laisvų pinigų, bankininkai grūste grūdo paskolą kiekvienam praeiviui, kol šis paspringo.
Ne bloga gamyba, technologijos, maisto ar vandens stygius sukėlė krizę, o nežabojami pasaulio pinigų srautai, kurių šiomis dienomis nebus pajėgūs sutramdyti nei A. Kubilius, nei D. Grybauskaitė, nei kitas Lietuvos politikas. Todėl tūnoti lito troboje gali būti dar nesaugiau, nei rinktis eurą ir bandyti kartu veikti.
Kipro finansų sektorius septynis kartus viršijo šios šalies bendrąjį vidaus produktą. Valstybė valstybėje. Tik finansų sektoriaus apetito nacionalinėse valstybėse niekas niekada negalėjo ir dar negali deramai kontroliuoti. Bankai ir įvairūs fondai gali pūstis iki begalybės, jiems dzin, kas laukia tos valstybės, kai paskolų burbulas vieną dieną sprogs. Kentės juk būras, o ne bankininkai.
Lietuvos bankų turtas nesiekė nė 70 proc. šalies bendrojo vidaus produkto, tačiau kai krizė važiavo per pasaulį, užteko mums ir tų 70 proc., kad žmonės dėl nepakeliamų finansinių įsipareigojimų pradėtų žudytis.
Europos Sąjungos ekonomika stovi ant labai tvirtų bėgių. Tai yra pagrindas sukurti ir tvarią finansų sistemą. Tik ar mes prie to galėsime prisidėti, jeigu ir toliau sėdėsime savo trobelėje ir žiūrėsime į pasaulį pro aprūkusį mažą langelį? Ir neapgaudinėkime savęs - tai tik politinis klausimas, o ne tautinis, finansinis ar dar koks kitoks.
