Jei vaikas darželyje ar mokykloje papasakotų, jog du jo tėvai arba dvi motinos miega vienoje lovoje, tos šeimos gyvenimas greičiausiai apvirstų aukštyn kojom.
Tačiau šiuo metu Dovilės ir Joanos šeimą žmonės suvokia kaip vienišą motiną su vaiku ir jos buto kaimynę.
Tomo ir Vyto šeima irgi mažai ką šokiruoja: aplinkiniams atrodo, kad Vytas ir jo buvusi žmona toliau kartu augina du savo vaikus, o Tomas – naujasis žmonos draugas. Visi penki gyvena kartu.
Šios vaikus auginančios homoseksualų šeimos sutiko pasikalbėti su „Lietuvos rytu”.
Anot jų, šiuo metu Lietuvoje vaikus augina šimtai tos pačios lyties šeimų.
Kol politikai net užkimdami diskutuoja apie tradicinę šeimą, du tėvus ar dvi motinas turintys vaikai lanko darželius, mokyklas, gauna socialines pašalpas, gydosi poliklinikose.
Kol nėra partnerystės įstatymo, netekę vieno iš tėvų tokie vaikai atsidurtų globos namuose: kitas tėvas ar motina neturėtų jokių teisių su juo net matytis. Po skyrybų vaikai negautų alimentų.
Kita vertus, homoseksualams auginti vaiką lengviau, kol nėra jokių tai reguliuojančių įstatymų ar juose numatytų draudimų.
Šeimoje sutaria penkiese
Susitikti su „Lietuvos ryto” žurnaliste atėję du elegantiški trisdešimtmečiai iš tolo traukė akį.
Pasitikintys savimi, protingi, blaiviai vertinantys situaciją žmonės, neslepiantys, kad yra laimingi ir įsimylėję.
Greičiausiai turintys didesnes nei vidutinės pajamas.
Jau treji metai 27 metų architektas Tomas ir 35 metų verslininkas Vytas gyvena kartu ir augina du pastarojo vaikus – paauglę dukterį ir vos mokyklą pradėjusį lankyti sūnų.
Tomas jau nebesitikėjo kada nors tapti tėvu, todėl pamilęs Vytą apsidžiaugė sužinojęs, jog šis turi dvi atžalas.
Netrukus įvykusios skyrybos įskaudino Vyto žmoną, tačiau vėliau santykiai vėl pradėjo šilti.
Dabar šeimoje – penki nariai: du vaikai, du tėvai ir motina. Visi kartu auklėja vaikus, eina į kiną, leidžia savaitgalius, atostogauja.
Jie įsitikinę, kad dabar žmonės kuria kur kas įvairesnes šeimas nei prieš du šimtus metų, o tradicinė šeima mūsų laikais – jau retenybė.
Pasijuto laimingesnis
– Kaip jus vadina Vyto vaikai? – paklausėme Tomo (visi vardai šiame straipsnyje pakeisti, redakcijai žinomi. – Red.).
– Vardu. Negaliu tikėtis, kad vadintų tėčiu – juk nebendravau su jais nuo kūdikystės, jie nespėjo su manimi taip susigyventi. Iš pradžių buvau tėvo draugas. O dabar esu tiesiog šeimos narys ir vaikai į mane kreipiasi vardu.
– Tyrimai skelbia, kad vaikus auginančios vienalytės šeimos mažiau jaučia depresiją. Tikrai?
– Manau, tai – absoliuti teisybė. Po to, kai būni prislėgtas minčių, koks esi nenormalus ir geriau turėtum mirti nei egzistuoti, kai žinai, kad negalėsi savęs įprasminti augindamas vaikus, nes tave pasmerks visuomenė, – didelis džiaugsmas, jei tai pavyksta.
Visada norėjau auginti vaikus, bet nežinojau, kaip jie galėtų atsirasti.
Žinia, kad Vytas turi vaikų, iš pradžių mane nustebino, bet paskui supratau, kad tai – labai gerai.
– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas, kai pradėjote rūpintis vaikais?
– Pasijutau laimingesnis. Pajutau, kad mano gyvenimas nebus beprasmis.
Kad net ir neturėdamas biologinių vaikų, galiu džiaugtis jų auginimo džiaugsmais ir iš jų sulaukti malonaus atsako. Jie mane vertina ir myli.
Iš pradžių vaikai mane egzaminavo: „Tai tu vienas kaip pirštas? Neturi nei žmonos, nei vaikų?”
O kartą kažkuris iš jų pasakė: „Kaip gerai, kad turime du tėčius.” Tai reiškė, kad mane priėmė į kompaniją.
– Daugelis žmonių įsitikinę, kad vienalytėje šeimoje užaugę vaikai irgi bus homoseksualūs.
– Tai visiškas absurdas. Kaip vaikai galėtų to išmokti? Mes juk šalia jų nesimylime.
Jie tiesiog mato mūsų pagarbą vienas kitam.
Kaip tėvas ir motina kartu valgo pusryčius, mes rytais darome tą patį.
Baiminamasi, kad gėjai išpopuliarins homoseksualius santykius ir užaugęs vaikas taip darys. Bet jam tai neįgimta, kodėl turėtų pradėti taip daryti?
Tyrimai rodo, jog gėjų ar lesbiečių šeimose užaugusių homoseksualų procentas toks pat kaip ir heteroseksualų.
Visose šalyse visais laikais tas procentas buvo pastovus, tik gal kai kuriose visuomenėse žmonės labiau tai slėpė.
– O koks tas procentas?
– Homoseksualų procentas visuomenėje neįvardytas, nes nėra griežtos ribos, apibrėžiančios, kas tas homoseksualus žmogus.
Ar žmogus, kuris turi homoseksualių fantazijų, ar kuris turėjo vieną nuotykį, ar gyvena homoseksualo gyvenimą, o gal tik nuolat apie tai galvoja?
Pagal kai kuriuos apibrėžimus vos ne visi žmonės yra biseksualūs.
Visi kažkada turėjo vienokių ar kitokių fantazijų. Ir tik žmonės, kurie to išsigando, tapo aršūs homofobai.
Nestandartinė situacija
– Vis dėlto norėjau pasiteirauti apie Vyto žmoną. Kaip jums pavyko su ja susitarti? Gal padėjo psichologas?
Vytas: Tai buvo nestandartinė situacija. Skyrybos nėra lengvas procesas.
Bet mano buvusi žmona labai protinga moteris. Tiesa, iš pradžių santykiai buvo šalti, bet dabar jie puikūs.
Po skyrybų mano žmona pasinėrė į veiklą ir jai tai buvo geriausias psichologas.
– Kaip pasiskirstėte vaidmenis šeimoje?
Vytas: Natūraliai, pagal nuotaiką. Žmonės bando įsivaizduoti, kad gėjų porose vienas yra vyras, o kitas – vos ne su moteriška suknele vaikšto.
Bet dažniausiai yra du vyrai ir labai dažnai jie yra lygiaverčiai.
Jei eitume registruoti savo santuokos, tai, aišku, abu apsivilktume kostiumus.
– Kuo jus laiko kaimynai?
Tomas: Manau, jog jie žino. Tai akivaizdu: du vyrai grįžta kartu su pirkiniais, kartu išvažiuoja atostogų.
Gal mes gyvename aplinkoje, kur kaimyniški santykiai nėra aktyvūs? Mūsų name žmonės mažai bendrauja.
– O mokykloje?
Vytas: Mokykloje problemų nekyla.
Tomas: Jei reikia eiti į mokinių tėvų susirinkimą, aš einu. Gal žmonės neturi akiplėšiškumo tiesiai klausti, koks mano giminystės ryšys su vaikais?
Jie mato, kad aš bendrauju su Vytu, su vaikais, su jo buvusia žmona, ir greičiausiai mano, kad esu šios moters draugas.
– Tai gal homofobija Lietuvoje išgalvota?
Vytas: Sakyti „mes esame prieš gėjus” – tas pat, kaip sakyti „mes esame prieš sniegą” ar „mes esame prieš lietų”.
Juk tai natūralu. Bet žmonės yra vienintelė gyvūnų rūšis, kur yra homofobų.
Argi Lietuvoje gėjai vaikšto susikibę rankomis, viešai bučiuojasi? Kokiu būdu jie demonstruoja savo santykius?
Vaikus reikia savaip parengti
– Ar jus veikia visuomenės įsitikinimas, kad gėjams negalima leisti auginti vaikų?
Vytas: Labai veikia. Pasąmonėje nuolat sukasi situacijos, kaip ko nors nedaryti, išvengti. Kaip nešokiruoti žmonių dėl šventos ramybės.
– Ar nesibaiminate, jog visuomenė gali pasmerkti vaikus?
Vytas: Iš tikrųjų bijau, kad vaikų klasės draugai gali sužinoti tiesą.
Girdėjau, kad vaikų reakcija būna labai baisi. Jie gali nutarti, kad tokį vaiką reikėtų mušti arba iš jo tyčiotis.
– Ar tam vaikus kaip nors rengiate?
Vytas: Su jais kalbame apie toleranciją, žmogiškas vertybes ir norime juos užauginti visavertiškus, mąstančius žmones, kuriems galbūt net tokių klausimų nekiltų.
Tomas: Man atrodo, vyresnioji duktė labai brandžiai į viską žiūri. Gal daug ko atvirai su ja nekalbame, bet ji supranta.
Manau, sunkiau yra jaunesniajam sūnui, kuris dar nesusiformavęs. Išgirsta, kad tikri vyrai taip daro, o taip nedaro, ir stengiasi sekti stereotipinio vyro pavyzdžiu.
Man atrodo, mūsų laukia sunkus darbas su juo.
Jis turi suprasti, jog žmonės gražūs tokie, kokie yra, jie neprivalo atitikti stereotipų.
– Ar homoseksualai – geri tėvai?
Vytas: Kažkodėl manoma, kad tokie žmonės yra pasileidę. Bet kaip tik tokios šeimos, jausdamos, kad yra po didinamuoju stiklu, jaučia daug didesnę atsakomybę būti visaverčiais tėvais ir stengiasi iš paskutiniųjų.
Heteroseksualai nepatiria to džiaugsmo ir atsakomybės naštos.
Vienas iš tyrimų JAV parodė, kad vienalytėse šeimose augantys vaikai gauna daug daugiau dėmesio ir tėvų rūpesčio.
Kai vienalytė pora gauna galimybę įsivaikinti arba jai vaiką pagimdo surogatinė motina, jie būna taip ilgai to laukę, tiek sudėję svajonių, vilčių!
Tomas: Tiesa, vienalytės poros smerkiamos, todėl sukurta daug barjerų, kad taip neįvyktų.
Homoseksualioms poroms sunku išlaikyti pastovius santykius, būti tikroms dėl santykių.
Nėra jokių partnerystę įteisinančių įstatymų. Kaip sutvarkyti vaiko ateitį skyrybų atveju – kaip pasiekti, kad abu partneriai jį globotų?
Didžiausia problema – ne vaikas, augantis su tos pačios lyties pora, o tai, kad užaugęs jis gali sulaukti visuomenės pasmerkimo.
– Kada jūs būnate laimingi?
Tomas: Aš laimingiausias, kai mes visi sėdame į automobilį ir išvažiuojame.
Kai nereikia slapstytis, kai niekas nesidomi, kiek tau kambarių reikia ir kokiose lovose kas miega.
Vytas: Išvažiavus į užsienį atsiranda laisvės pojūtis.
Nutyla nuolat budinti pasąmonė, neleidžianti prie ko nors prisiliesti ar priartėti, prasideda visiškas atsipalaidavimas.
Gyvena kaip nuomininkės
Penkiasdešimties netrukus sulauksianti Dovilė šiuo metu džiaugiasi iki tol nepatirtais motinystės džiaugsmais. Jos partnerė Joana pagimdė kūdikį ir abi moterys paniro į malonius mažylio auginimo rūpesčius.
Jokių teisinių įsipareigojimų moterys viena kitai neturi. Jos kartu gyvena kaip buto nuomininkės.
Jei įvyktų skyrybos, tik Dovilė galėtų nuspręsti, ar remti šį kūdikį ir jo motiną.
Dovilė prisipažino kad gimdyti vaiką buvo jos partnerės noras. Moterys kartu gyvena jau penkeri metai.
Vaikus auginančios homoseksualų šeimos nėra retenybė. Dovilė ir Joana nuolat bendrauja su tokiomis.
Susikūrė jaukius namus
– Kas jūsų kūdikio tėvas? – paklausėme Dovilės.
– Radome donorą, ir viskas.
– Ar tas vyras žinojo, kad bus donoras?
– Taip, žinojo.
– Kodėl jis sutiko jums pagelbėti?
– Reikia jo klausti.
– Mažą vaiką auginti – didelis rūpestis. Ar susidorojate su užgriuvusiais darbais?
– Dviese susitvarkome. Joanai vienai būtų labai sunku auginti vaiką, gal net neįmanoma.
– Kaip dalijatės darbus?
– Kuri ką sugebame, kuri ką galime, tai ir darome.
Nėra nei vyriškų, nei moteriškų darbų. Pavyzdžiui, aš mėgstu ruošti valgyti.
– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas gimus kūdikiui?
– Dabar dėmesio centras yra jis. Jis reikalauja labai daug dėmesio.
Kaip ir kiekvienai porai, reikia prie to prisitaikyti.
– Ar svarstėte, kaip jus vadins paaugęs vaikas?
– Turbūt nežaisime tų žaidimų: tėtis – mama. Juokinga! Aš esu aš, ji yra ji, o mūsų vaikas yra mūsų vaikas, kuris irgi turi vardą.
Ir bandome jį auginti kaip asmenybę.
– O kai vaikas paaugs ir eis į darželį, kaip spręsite šią problemą?
– Oficialiai nesame šeima, mes – tik kaimynės. Gal taip ir liks.
– Ar jūsų neslegia toks apsimetinėjimas?
– Čia nėra jokio apsimetinėjimo. Gyvename kartu ir auginame vaiką, o tie titulai, pavadinimai...
Vienintelė diskriminacija būtų, jei kas nors atsitiktų mano draugei. Netekčiau bet kokių teisių toliau tą vaiką auginti ar juo rūpintis.
Pirmumą globoti vaiką turi mano partnerės giminės. Nesvarbu, kad vaikas pripratęs prie manęs ir aš jį myliu.
– Kaip į jūsų šeimą žiūri kaimynai, buto savininkas?
– Kol kas nesusidūrėme su jokiu neigiamu požiūriu. Mūsų niekas neklausia – mes nieko neaiškiname.
Per kūdikio gimdymą ligoninės gydytojas mane pasveikino. Gal jis manė, kad aš kūdikio senelė?
– O jūsų tėvai?
– Aš tėvų jau neturiu – nėra ir problemų.
Mano giminės žino, kad auginu vaiką. O mano draugė slepia nuo mamos. Ji patyrė didelį spaudimą iš savo šeimos.
– Kaip sugebėjote tokioje nepakančioje aplinkoje susikurti jaukius ir saugius namus?
– Tiesiog remiesi kitais dalykais. Aplinkui yra žmonių, kurie tave priima – su jais ir bendrauji. Užsiimi kūryba, darbu. Myli tą vaiką ir bandai augini kitokį žmogų.
– Kokį žmogų?
– Siekiame, kad jis galėtų atsiskleisti kaip asmenybė, kad pasinaudotų sugebėjimais, galimybėmis.
Todėl stengiamės remtis pedagogika, kuri yra skatinanti, o ne dresuojanti, smaugianti.
– Daug kas mano, kad tokioje šeimoje užaugusio vaiko lytinė orientacija jau nulemta...
– Tie žmonės patys nesupranta savo orientacijos – kaip ji atsiranda ir formuojasi.
Žmogus negyvena uždarytas kiaute su kitais dviem žmonėmis.
Jis socializuojasi, eina į darželį ir mokyklą, per televiziją mato tūkstančius bendravimo pavyzdžių – įvairiausių santykių, visokių tipų.
Jei vaikas auga su močiute, užaugęs juk jis netaps močiute?
Nemanau, kad žmogui atsitiks kas nors bloga, jei jis patirs meilę ir rūpinimąsi.
O dabar kai kas žmogų dar suvokia tik kaip dresuojamą gyvulį.
Užmirštama, kad žmogus yra laisva būtybė, kuri pati turi apsisprendimo galimybę. Tai žmogaus suniekinimas.
Baiminasi visuomenės
– Ar nesibaiminate, kad visuomenės požiūris į homoseksualus paveiks ir jūsų vaiką?
– Žinant visuomenės beprotybę, nerimo yra.
– Ką, jūsų manymu, reikėtų daryti, kad situacija keistųsi?
– Nemanau, kad gėjų eitynės ką nors pakeistų.
Bet tikrai reikia ką nors daryti. Ne dėl manęs, o dėl vaiko, nes dabar Lietuvoje patyčiomis užterštas net oras.
Teisiškai dar įmanoma gyventi. Bet sunkiausia – aplinkos spaudimas.
Manau, daugelis žmonių vadinamosiose tradicinėse šeimose auga negerbdami vieni kitų.
O tokiu atveju žmogui sunku išmokti gerbti ir kitą.
Tai pavadinčiau bandos kultūra Ir bandos sąmone.
Jei kas iš minios iškelia galvą, iš karto nukenčia.
Žmonės negali pakęsti baltų varnų.
Vaikai gina savo tėvus visur ir visada
Artūras Rudomanskis, Tolerantiško jaunimo asociacijos valdybos pirmininkas:
Kol homoseksualų šeimos slepia savo tapatybę, jų vaikas apsaugotas. Bet jei tai išaiškėtų, vaikas kentėtų dėl visuomenės nepakantumo.
Kita vertus, tokiose šeimose vaikai yra psichologiškai stipresni, nes tėvai juos iš anksto parengia. Jie gina savo tėvus įvairiose situacijose ir bet kokiomis aplinkybėmis.
Žinau vieną pavyzdį, kai tokia šeima buvo paviešinta ir mokykloje prasidėjo patyčios. Vaikas ne tik pats apsigynė, bet ir apgynė savo tėvus.”
Kol gyvi prietarai, nėra saugios erdvės
Vladimiras Simonko, Lietuvos gėjų lygos pirmininkas:
Pagaliau pradėjome kalbėti apie homoseksualų šeimose augančius vaikus. Juk homoseksualų šeimos Lietuvoje visada egzistavo ir augino vaikus. Tik neaišku, kada bus pripažintas šis faktas.
Žinau, kad Lietuvoje gėjai ir lesbietės yra užauginę padorius ir gražius vaikus. Jei kam įdomi tų vaikų orientacija – atsakau: nežinau, nesidomėjau.
Bet neabejoju, kad užaugę jie bus laimingi.
Man daug kas priekaištauja: kaip homoseksualioje šeimoje užaugęs vaikas gyvens Lietuvoje? Bet problema – ne vaikas ir ne homoseksualų pora, o visuomenėje pasėtas nepakantumas, skatinantis agresiją.
Kol tikima prietarais, kad homoseksualioje šeimoje užaugęs vaikas bus homoseksualus arba nelaimingas, čia nėra saugios erdvės tam vaikui užaugti.
Todėl homoseksualai privalo suvokti, kad be sutarimo su visuomene šių procesų nesuvaldys. Visuomenė turi tam subręsti.
Mažamečio teises turi apsaugoti įstatymas
Rimantas Dagys, Seimo narys:
Mano nuomone, taip šiurkščiai pažeidžiamos vaiko teisės turėti tėvą ir motiną. Žmonės egoistiniais tikslais tiesiog pamina vaiko interesus.
Vaikas nėra naminis gyvūnėlis, kurį pagal įgeidžius galima pasiimti į namus ir su juo daryti, ką nori. Turime jausti atsakomybę. Vaikas turi augti matydamas visavertį gyvenimą.
Reikia keisti įstatymą, kur būtų garantuota vaiko teisė į tėvą ir motiną.
Dabar šioje srityje – teisinis vakuumas. Nėra aiškiai sureguliuota, kaip šie dalykai turėtų būti sprendžiami. Konstitucijoje lyg ir aiškiai pasakoma: santuoka, vaiko teisės, bet toliau – nedetalizuota.
Kitą savaitę registruosime parlamentinės grupės „Už šeimą” parengtus įstatymų pakeitimus, kur bus įtvirtinta valstybės prievolė užtikrinti vaiko teisę į tėvą ir motiną.
Tai įtraukta į Seimo pavasario sesijos darbų programą.
Penktadalis homoseksualų augina atžalas
* Prieš pusę metų viešoji įstaiga „Įvairovės ir edukacijos namai” paskelbė apžvalgą apie įvairėjančias Lietuvos šeimas.
* Net 20 proc. apklaustų gėjų, lesbiečių, biseksualų ir transseksualų augina vaikus. Didžioji dalis auginančiųjų vaikus – moterys.
* 13 proc. moterų ir 1 proc. vyrų yra biologiniai tėvai, 6 proc. augina savo partnerių biologinius vaikus.
* Susilaukti vaikų ateityje planavo 37 proc. apklaustųjų. 8 proc. planavo šeimos pagausėjimą dirbtinio apvaisinimo būdu. 8 proc. asmenų buvo sudarę heteroseksualias santuokas.
* Tik 13 proc. respondentų nepatyrė diskriminacijos lyties ar lytinės orientacijos pagrindu.
Paaugliai mažiau kenčia nuo depresijos
* Danijoje atlikto tyrimo duomenimis, lesbiečių šeimose augantys vaikai turi mažiau su psichika susijusių problemų negu tradicinėse šeimose. Vaikai buvo stebimi nuo 1992 iki 2008 metų.
* 5 proc. tradicinėse šeimose augančių vaikų turėjo psichologinių problemų: depresiją, anoreksiją, asmenybės sutrikimų. Iš 387 vaikų, augančių lesbiečių šeimose, tokių ir panašių sutrikimų teturėjo mažiau nei 2 procentai.
* Kopenhagos universiteto Visuomenės sveikatos instituto darbuotoja Merete Laubjerg tai aiškina tuo, jog lesbietės dažniau susiduria su įvairiais sunkumais, ypač norėdamos sukurti šeimą. Sunkumai jas užgrūdina.
* „Priešiškumas gali žmogų padaryti stiprų ir greičiausiai tą stiprybę perima vaikai”, – teigė mokslininkė.
