Neįtikėtina, bet su statistika nepasiginčysi. Kita vertus, nė nebūtina klastoti skaičių, kad statistiniais vidurkio rodikliais būtų pridengta net ir didelė neteisybė.
O žinia, kad teismai Lietuvoje vieni pigiausių ES pagal jiems tenkančias statistinio mokesčių mokėtojo išlaidas – tik Bulgarijoje dar pigesni, neturėtų labai stebinti. Ir jau visiškai nenuostabu, kad lietuviai yra vieni didžiausių skeptikų Europoje pagal savo teismų nepriklausomumo vertinimus.
Kaip žmonės gali tikėti, kad teismai Lietuvoje nepriklausomi – jei ne nuo kyšių davėjų, tai bent jau nuo politikų, – kai patys teisėjai apsėsti prezidentės ir Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) baimės?
Būtent STT rengia pažymas prezidentei D. Grybauskaitei, o ši jas laiko labai svarbiu dokumentu teisėjus skiriant į aukštesnes pareigas.
Tokios pažymos būdavo rengiamos ir ankstesniais laikais, bet esą niekuomet anksčiau šalies vadovai neteikė joms tiek reikšmės ir nė nebūdavo taip gerai informuoti apie pakviestų į pokalbį teisėjų gyvenimą.
Kaip vienas jų stebėjosi, jam susidaręs įspūdis, kad prezidentė D.Grybauskaitė apie jį žino daugiau nei jo motina.
Aišku, teisėjams labiausiai rūpi, iš kokių aruodų semiama informacija apie juos. Kai kuriuose teismuose šnabždantis spėliojama, ar bent tualete galima jaustis saugiai ir be svetimų ausų slapčia pasikalbėti.
Suprantama, demokratinėje valstybėje (o kas drįstų abejoti Lietuvos demokratija?) klausytis telefono pokalbių ar įrengti vadinamąsias blakes ne tik teisėjams, bet ir paprastiems piliečiams galima tik su teisėjo sankcija.
Tačiau tai esą specialiosioms tarnyboms – ne problema. Yra teisėjų, kurie visada duos leidimą klausytis kad ir kito teisėjo. Vieni lengvai sukalbami gal todėl, kad patys, kaip sakoma, pakabinti, kiti, matyt, tikisi, jog taip gaus neliečiamojo statusą. Bet kartais apsirinka.
Prieš kiek laiko anekdotiška istorija nutiko vienam STT operatyvinei veiklai sankcijas išdavinėjusiam ir savo neliečiamumu įtikėjusiam teisėjui.
Jam pačiam buvo paspęsti spąstai – vienam kaltinamajam, kuriam jis jau po poros savaičių turėjo skelbti nuosprendį, buvo pasiūlyta per advokatą perduoti kyšį. Operacija žlugo, nes advokatas atsisakė tai daryti, bet sekimo aparatūra jau buvo įrengta.
Ir netikėtai STT pastangos atsipirko – kitas advokatas dėl kitos bylos tam teisėjui atnešė kyšį ir šis jį paėmė. Kartu sudegė dar ir teismo pirmininkas, sutikęs kyšį paėmusiam teisėjui ne eilės tvarka skirti nagrinėti jo prašomą bylą.
Čia STT būtų galima tik paploti, nors uolūs žmogaus teisių gynėjai ir turėtų prie ko kabintis. Vargu ar labai dora nusikalstamos veiklos modeliui pasitelkti nuosprendžio laukiantį teisiamąjį, kuris mainais už pažadą sušvelninti bausmę gali būti pasirengęs padaryti bet ką. Tik Lietuvoje tokios teisinės subtilybės dar niekam nė motais.
Tačiau sunerimti vertėtų, jei teisėjai imtų iš viso bijoti priimti išteisinamuosius ar švelnesnius nuosprendžius jau ne už kyšius, o net ir tuomet, kai tam yra pagrindas. Mat kiekvienas toks nuosprendis, ypač jei jis naikinamas aukštesnės instancijos teismo, gali užkliūti prezidentei ir užkirsti kelią teisėjui būti paaukštintam.
Dar blogiau, jei šalies vadovės įpročius perpratę STT pareigūnai imtų manipuliuoti jai teikiamomis pažymomis ir vienus teisėjus žlugdytų, o kitus proteguotų savų interesų teismuose turinčių advokatų kontorų užsakymu. Nė nereikia rašyti netiesos – pakanka sumaniai sudėlioti akcentus, ir vienas teisėjas kils aukštyn, o kitas bus išmestas už borto.
Bet kas liktų iš demokratijos, jei teisėjai taptų prezidentės kaprizų, jos lakios vaizduotės bei STT manipuliacijų įkaitais?
