Už meilę ir pagarbą jai, kurią išpažino milijonai, buvo didesnė tik neapykanta, panieka ir baimė, kurią jai jautė kiti milijonai, ir dviems pusėms niekada nebuvo lemta sutarti. Kaip ir Ronaldas Reaganas, ilgametis M. Thatcher bičiulis ir kolega, kartu kovojęs su Blogio Imperija ir komunizmu, išėjęs žymiai anksčiau, 2004 metais, buvusi Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė niekada nebuvo iš tų, kas vienija ir garsėja kompromisais.
Nors kompromisų per savo gyvenimą ir karjerą M. Thatcher turėjo daug (niekas kitaip nebūtų galėjęs išsilaikyti Didžiosios Britanijos vadovo poste, ir dar taip ilgai, 11 metų – ilgiau, nei bet kas XX amžiuje), tačiau ji įsiminė amžininkams ne dėl kompromisų, o dėl tų momentų, kai ji rizikavo ir naudojo visus ginklus, kuriuos tik turėjo savo arsenale.
M. Thatcher užėmė premjerės postą 1979 metais, kai Britanija buvo išvargusi ir pasimetusi nuo daugelio metų profesinių sąjungų siautėjimo, streikų ir susilpnėjusios ekonomikos, o priešai Sovietų Sąjungoje nuosekliai plaukė prie brangios naftos ir Leonido Brežnevo sąstingio pabaigos.
Pirmajai moteriai premjerei, regis, viskas sekėsi, kortos išpuolė sėkmingai. Kone lygioje vietoje dėl Folklandų salų pietų Atlanto vandenyne į muštynes išlindusi ir nugalėta Argentina atgaivino Britanijos nacionalinį pasididžiavimą. Karalystės gyventojai prisiminė užrašą ant monetų ir Škotijos karališkųjų kariuomenės dalinių šūkį, Nemo me impune lacessit (lot. „niekas, mane įžeidęs, neliks nenubaustas“) ir 1983 metais perrinko konservatorius.
Nauja pergalė leido M. Thatcher išrūkyti iš šalies socializmą – visų pirma, nugalėjus aršius ir užsispyrusius streikuojančius angliakasius. Dievas padeda tiems, kas patys stengiasi: Vyriausybės sukauptoms anglies atsargoms (kad nereikėtų nusileisti streikininkams) tą kartą padėjo neįprastai šilta 1984-1985 m. žiema. Toliau viskas buvo kaip iš vadovėlio: valstybinių įmonių privatizavimas, senosios ekonomikos monopolijų griovimas ir dar viena, jau trečia, rinkimų pergalė 1987 metais, kai darbo partija negalėjo pasiūlyti nieko, tik triukšmingus ir margus protestus ir kvietimą „vienpusiškam branduoliniam nusiginklavimui“.
Premjerė buvo naujos, drąsios ir vėlei galingos Britanijos simbolis: 1984 išmušta iš Europos Sąjungos kompensacija („pinigų grąžinimas“), kadangi šalis gaudavo iš ES žymiai mažiau, nei mokėdavo į jos biudžetą, daug metų siutino prancūzus ir vokiečius, kurie nepakentė britų, žaidžiančių pagal savo taisykles, tačiau negalėjo sau leisti jų išprašyti lauk: Europa be Britanijos būtų visiškai kitokia.
Mums M. Thatcher buvo ir liks Šaltojo karo simbolis. Sovietų Sąjunga buvo parklupdyta sąjungininkų Vakaruose – nei per anksti, nei per vėlai, o tada, kai tam atėjo laikas ir sėkmingai susiklostė aplinkybės.
M. Thatcher neatsiprašinėjo ir nebraukė krokodilo ašarų, kai jos akyse eižėjo Blogio Imperija: senolių komunistų politinis biuras Kremliuje nebegalėjo daugiau skolintis, už naftą ir dujas pajamos labai sumažėjo, pragaištingas karas Afganistane siurbė pinigus ir jėgas, ir „darbininkų ir valstiečių valstybės“ projektas aiškiai nebeatrodė tęstinis.
Didžiosios Britanijos premjerė 1987 metais atvyko į Maskvą, šypsodamasi kaip superžvaigždė šalyje, kur visi buvo susiraukę, ir per tiesioginę televizijos transliaciją vietos televizijoje negailestingai parodė, kad komunistai nemoka ne tik gaminti automobilių ir auginti grūdų, bet ir beviltiškai atrodo bandydami ginti savo santvarkos privalumus.
Žinoma, Šaltasis karas vis dėlto buvo karas, jis pareikalavo aukų ir didžiulių išlaidų, konfliktas Afganistane nebuvo vienintelis susirėmimas, kur liejosi kraujas, tačiau kaip ir daugelis jos amžininkų, M. Thatcher niekada nesiekė būti labai populiari arba kautis švelniai: ji žinojo, kad yra gėrio jėgos ir yra priešai, ir priešus reikia nugalėti.
Mums Šaltasis karas buvo teisingas ir geras dalykas, nes Lietuva atsidūrė karą laimėjusioje pusėje, ir būtent to karo rezultatai užtikrina mūsų laisvę ir pažangą šiandien.
Be jokios abejonės, M. Thatcher buvo geriausia vadovė tiems savo šalies gyventojams, kurie norėjo kuo mažiau valstybės kišimosi ir kuo daugiau kapitalizmo – ji niekada nebuvo mėgstama kairiosios pakraipos politikų, profesinių sąjungų atstovų, menininkų ar daugelio intelektualų, ir per daug dėl to nesisielojo.
Ištisoms kartoms, kurios ją prisimins, ji bus simbolis to, kad kartais nereikia ieškoti kompromisų tarp gėrio ir blogio, o tiesiog eiti į kovą ir protingai kautis kiekviename mūšyje, kurį gali laimėti. Tų mūšių M. Thatcher gyvenime buvo labai daug. Ji buvo laiminga, stodama į kiekvieną iš jų, ir galbūt todėl dažniausiai nugalėdavo.
