Policijos pareigūnų profesija - nekonkurencinga
- Daug kalbama apie Lietuvos policijos problemas. Kokia situacija yra Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate? - Mūsų komisariatas niekuo nesiskiria nuo kitų Lietuvos policijos padalinių. Padėtis yra sudėtinga. Biudžetas jau ketverius metus yra sumažintas. O kainos kyla. Pavyzdžiui, litras dyzelinių degalų prieš ketverius metus kainavo 2,5 lito, o dabar – 4,6 lito. Tačiau degalams skiriama pinigų suma nepadidėjo. - Koks yra jūsų biudžetas? - Mūsų biudžetas yra kiek didesnis nei 130 milijonų. Didžiąją dalį tos sumos sudaro darbo užmokestis, „Sodros“ ir kiti mokesčiai. - Suprantu, kad tos sumos neužtenka tinkamai vykdyti veiklą? - Tik apie 12 milijonų mes galime išleisti prekėms ir paslaugoms. Taip pat ir degalams. Tai yra labai mažai. Mūsų apskritis yra didžiulė ir vienintelė, kurioje gyventojų skaičius nuolat auga. Komisariatas atsakingas už 843 tūkst. gyventojų saugumą. Jeigu pažiūrėtume statistiką, tai Vilniaus apskrityje įvyksta ketvirtadalis visų Lietuvos įvykių, į kuriuos reaguoja policija. Kai prieš ketverius metus atkeliavo ekonominė krizė, tai mes puikiai supratome situaciją. Ir darėme viską, ką galėjome, kad sutaupytume pinigų. Pavyzdžiui, visuose padaliniuose buvo panaikintos viršininkų pavaduotojų pareigybės. Be to, per tą laikotarpį etatų skaičių sumažinome maždaug nuo 3 tūkst. 550 iki 3 tūkst. Mūsų darbo kokybė dėl to nenukentėjo. Žmonės sukando dantis ir dirbo toliau. Tačiau priėjome tą kritinę ribą, kai toliau judėti į priekį tokiomis sąlygomis nebegalime. Mes susiduriame su rimtomis problemomis. Pavyzdžiui, patyrę mūsų pareigūnai išvažiuoja dirbti į užsienio valstybes, kur jų patirtis yra labai vertinama. Todėl jau dabar yra reikalingi sprendimai. - Kokie tai galėtų būti sprendimai? - Mes neprašome daug lėšų. Tik tiek, kad užtektų mūsų funkcijoms vykdyti. Pavyzdžiui, degalams, automobilių remontui. Galiausiai, reikia mokėti už elektrą ar šildymą. O tos paslaugos taip pat brangsta, ir mes visada liekame skolingi. Galima atsisakyti kažkokių paslaugų. Bet aš to negaliu nuspręsti, nes tai – ne mano kompetencija. Jei aš nuspręsiu, kad mes nevykdysime kažkokių savo funkcijų, tai būsiu baudžiamas už tarnybinių pareigų neatlikimą (šypsosi). - Ar yra žinoma, kiek tiksliai lėšų reikia, kad Vilniaus policija galėtų normaliai vykdyti savo veiklą? - Mes prašome padengti tą skirtumą, kurį „suryja“ infliacija. Tada mes jau bent galėtume kvėpuoti. Kitas dalykas – pareigūnų algos. Mes reikalaujame iš darbuotojų kokybiško darbo, o mokame jiems po 1,5 tūkst. litų. Mūsų profesija tampa nekonkurencinga. Verslo įmonės gali mokėti premijas, kitaip skatinti darbuotojus. Visi kaip panacėją mato galimybę pareigūnams dirbti papildomą darbą. Taip, gal tai ir yra išeitis. Mūsų pareigūnai užsiima įvairiomis papildomomis veiklomis. Vieni fotografuoja, kiti variklius remontuoja ir pan. Tačiau kyla klausimas – kuris variantas yra pigesnis valstybei? Įsivaizduokite, patrulis naktį dirba 12 valandų, grįžęs iš darbo eina į kitą darbą ir toliau dirba. Kitą dieną jis jau yra pavargęs, šiuo atveju jo darbo kokybė prastėja, be to, jis yra nelaimingas, nes negali laiko skirti savo šeimai. Mes ne pirmi, kurie sprendžia tokias problemas. Panaši situacija buvo Švedijoje prieš 15-16 metų. Buvo priimtas politinis sprendimas gerokai padidinti atlyginimą, suteikti socialines garantijas, investuoti į techniką. Dabar Švedijoje tai yra vos ne prestižinė profesija. Į vieno pareigūno vietą pretenduoja apie 20 kandidatų. Daugės tokių išpuolių, kaip prieš STT
- Kokia yra kriminogeninė situacija Vilniuje? - Smarkiai keičiasi nusikaltimų struktūra – jie darosi intelektualesni. Prieš 15 metų buvo daug smurtinių nusikaltimų, daug nužudymų, plėšimų. Dabar daugiausia nusikaltimų padaroma sukčiaujant. Veikia telefoniniai, internetiniai sukčiai. - Kodėl taip pasikeitė tendencijos? – Asmenys, linkę daryti nusikaltimus, supranta, kad už sukčiavimą bausmės yra mažesnės. Be to, telefoninius, internetinius sukčius daug sunkiau susekti ir sugauti. Įtaką daro ir tai, kad mes esame Europos Sąjungos, Šengeno zonos nariai. Pas mus atvyksta nusikaltėlių iš kitų šalių. Pavyzdžiui, neseniai sulaikėme du marokiečius, aukšto lygio kišenvagius. Be to, ne patys geriausi mūsų visuomenės atstovai daro nusikaltimus kitose valstybėse. Tai keičia pareigūnų darbą. Reikia mokėti užsienio kalbas, suprasti kitokį mentalitetą, reikia vykti į komandiruotes ir priimti svečius čia. Kitas aiškus pokytis – tokie įvykiai, kaip STT (galimai psichikos sutrikimų turintis vaikinas sužeidė du pareigūnus. - Red.). Buvo aišku, kad tai kada nors įvyks. Pasaulyje tokių dalykų jau dabar pasitaiko: JAV, Suomijoje, tas pats Anderso Breiviko atvejis Norvegijoje. Mūsų visuomenėje atsiranda grupė žmonių, kurie gyvena gyvenimą virtualioje erdvėje, prisikiša į galvą kažkokios neigiamos informacijos, neigiamų emocijų ir išeina į gatvę išsilieti. Jie nesugeba atskirti, kas yra tikra, o kas – virtualu. Tai yra mūsų progreso, virtualizacijos, pasekmė. - Tačiau tas atvejis STT buvo vienintelis? – Tokių atvejų buvo ir daugiau, tik jie nebuvo vieši, nesulaukė tiek visuomenės dėmesio. Tai pirmas toks įžūlus atvejis. Kiti baigdavosi kažkokiais pasistumdymais, smulkiu chuliganizmu ir pan. Mums atrodo, kad gyvename atskirti, ramiai, esame maži ir mūsų neliečia plačiojo pasaulio problemos. Taip nėra. Mes esame to paties pasaulio dalis. - Ar gerai supratau – jūs sakote, kad tokių nusikaltimų bus ir daugiau? - Nesiimu prognozuoti. Bet reikia suvokti, kad tendencijos, kurios matomos pasaulyje, atkeliaus ir į Lietuvą. Aš labai norėčiau, kad to nebūtų, bet reikia suvokti realybę.
Nors mes labai save nuvertiname, tačiau Lietuva niekuo nesiskiria nuo likusios pasaulio dalies. Mūsų šalis yra patraukli gyventi žmonėms iš kitų šalių, ir globalizacijos procesas mus palies. Tiesiog reikia suvokti procesus, kurie vyksta pasaulyje, ir būti pasiruošusiems tiems iššūkiams.
Atsitiktinės žmogžudystės - retas įvykis
- Ar Vilnius yra saugus miestas, palyginti su kitais didmiesčiais? – Mes visada lyginamės su kitomis Europos sostinėmis. Nuo jų mes niekuo nesiskiriame. O jei palygintume su Varšuva ar Berlynu, tai Vilnius yra labai saugus miestas. Pas mus nebūna tiek smurtinių nusikaltimų, tiek plėšimų, nužudymų. Neseniai lankiausi Liublianoje. Pareigūnai kelis kartus manęs klausė, ar tikrai Vilniuje per metus įvykdoma tik 14 nužudymų. Taip. Į tą skaičių patenka ir buitiniai nužudymai.
- Kodėl, jūsų manymu, dalis žmonių įsivaizduoja, kad mūsų valstybėje viskas blogai, nesaugu, teisėsauga supuvusi? Iš kur tas netikrumo jausmas? - Tai nevisavertiškumas. Mes įsivaizduojame, kad iki kažkurio laiko Lietuvoje viskas buvo labai blogai, mes buvom smarkiai atsilikę nuo kitų valstybių. Per tuos nepriklausomybės dešimtmečius tas požiūris taip ir nepasikeitė. Žmonės turi suprasti, kad mes esame Europos Sąjungos nariai, esame moderni valstybė. Reikia pamiršti tuos nevisavertiškumo kompleksus, įsivaizdavimą, kad mes esame laukinė valstybė. Pirmiausia mes patys turime gerbti save ir savo valstybę. Konfucijus yra pasakęs: „Nesirūpink sniegu ant kaimyno stogo, kol tavo kiemas dar nenuvalytas.“ Tai reiškia, kad turime pradėti kažką keisti nuo savęs. Tą nuolat kartoju ir mūsų pareigūnams: nesidairyti į kitus, gerbti save, gerbti aplinkinius, ir tada viskas bus gerai.
