Išgirdę atsakymą „Asmenybė”, komandos nariai penkioms minutėms paskendo juoko ašarose, o vyrukas visiems laikams prisilipino išdidžiai skambančią pravardę.
Juokas juokais, bet žodį „asmenybė” pinkliai apibūdina ir žodynai, ir visažinė „Vikipedija”, į šią sąvoką bandanti sugrūsti žmogaus fizinius ir psichologinius ypatumus. Kitaip tariant, visa tai, ką žmogus suvokia ir išgyvena kaip „aš”.
Kodėl vienas žmogus yra asmenybė, o kito taip nepavadinsi, tegul atsako psichologai. Tai plati ir sudėtinga tema.
Tačiau vis dažniau girdime: „Trūksta asmenybių.” Kine, teatre, sporte, politikoje ir daugybėje kitų sferų. Televizija — taip pat ne išimtis.
Trečdalis žiūrovų bamba, kad ekrane nuolat šmėžuoja tie patys veidai, kita dalis kritikuoja nepavykusius televizijos eksperimentus su naujokais, likusieji tvirtina televizoriaus išvis nežiūrį.
Ir vis dėlto tie, kurie televizijai neabejingi, eteryje nori matyti ne atsitiktinius praeivius iš gatvės, o būtent asmenybes.
Tebūnie neatitinkančias eterio standartų (bum — akmuo į apkūniojo istorijos profesoriaus Alfredo Bumblausko daržą), amžiaus kriterijų („Juk jis nekaltas, kad yra senas”, — vyriausią laidų vedėją 80-metį Algimantą Čekuolį kartą išteisino naivus televizijos naujokas) ar keistos būsenos („Net ir girtas Šapras scenoje geriau nei blaivus Rolandas Vilkončius”, — po skandalingos „Auksinių svogūnų 2011” teikimo ceremonijos savo nuomonės nepakeitė vienas aktoriaus Vytauto Šapranausko talento gerbėjas).
Apie asmenybes televizijoje mintis kilo pažiūrėjus laidą „Plikis ir Ponia”, kurią veda LNK veidas Rūta Mikelkevičiūtė ir iš politikos vandenų į televizijos pasaulį net su keliais projektais parnėręs Arūnas Valinskas.
Kai drauge ima dirbti du stiprūs laidų vedėjai — dvi asmenybės, tikimasi puikaus tandemo. Bet kažkodėl šįsyk iš laukto stipraus projekto išėjo šnipštas. Kodėl nesinori žiūrėti šios laidos?
Todėl, kad nežinai, ko laukti — ar kas gražiau pasivaipys, įmantriau papostringaus, ar kuris kurį užgoš. Abu vedėjai reikalauja tiek dėmesio, kad vos pastebi laidos svečius, kuriems suteikiama proga įterpti po varganą sakinį net nežinia kokia tema.
Pokalbių laidos sėkmės garantas — vedėjo asmenybė. Tai įrodė ir patvirtino pasaulinė praktika: Oprah Winfrey, Larry Kingas, Davidas Lettermanas, Piersas Morganas ir būrys kitų žodžio valdovų. Daugiau eksperimentų ir įrodymų tarsi ir nereikia. Tačiau “Plikio ir Ponios” kūrėjai vis dėlto pabandė. Ir gana nevykusiai.
Rūtos Mikelkevičiūtės vizitinė kortelė ilgą laiką buvo laida „Nuo... iki...”, su kuria ji tikrai galėjo važiuoti nuo — iki. Pastarąjį sezoną atidavusi šią laidą kolegei Giedrei Talmantienei, Rūta leidosi į eksperimentus: čia puolė šokti, čia vesti šokių laidą, čia leistis į rimtas diskusijas.
Toks desperatiškas blaškymasis primena LNK primadonos paskutinio šanso ar saulėlydžio spindulio gaudymą.
Ir kas iš to? Iš vienos pusės, eteryje jos pasidarė įkyriai per daug, iš kitos, ji baigia prarasti savąjį aš.
Teisus buvo rusiško animacinio filmo herojus Kūlverstukas, kuris savo draugui krokodilui Genai sakė, kad eidamas bėgiais nepaklysi.
„Nemesk kelio dėl takelio”, byloja ir lietuvių liaudies išmintis. R. Mikelkevičiūtė rizikavo ir išsuko. Nė vienas projektas iš vėžių neišmušamam pramogų pasaulio liūtui A. Valinskui dar nepakenkė — ar jis gaivintų naftalinu prakvipusią „TAIP. NE”, ar dainuotų su Žvaguliu, ar persirengęs Kisa Vorobjaninovu dalytų Auksinius svogūnus. O Rūta prarado savo stilių.
Prakalbus apie stilių prieš akis stoja ilgus metus LRT televizijos eterio į nieką nekeičianti laidų autorė ir vedėja Violeta Baublienė. Net ir į kelias laidas susiskaldęs jos „Stilius” yra pažįstamas ir atpažįstamas žiūrovams. Žiūrovams, kurie šią laidą žiūri dėl to, kad tikisi pamatyti pamėgtą vedėją, ramiai ir elegantiškai pateikiančią įdomias gyvenimo istorijas.
Ir nereikia Violetai nei plikių, nei jurijų, kaip kad Algimantui Čekuoliui ar Andriui Tapinui nereikia žavių ponių. Jie aria ir varo savo vagą. (Beje, abiem šiems vedėjams — jaunesnis jis ar vyresnis — tinka šis posakis: „Senas arklys vagos negadina.”)
Senos geros laidos ir vedėjai, profesionaliai dirbantys savo darbą, turintys savo stilių ir žinantys, kokią laidą nori kurti, yra vertybė.
Visi žino, ko laukti iš Editos Mildažytės, vis dar sugebančios gyventi svetimomis bėdomis, iš graudžių Palmiros Galkontaitės „Nacionalinės paieškų tarnybos” istorijų. Tie, kurie jų nebepakelia, paprasčiausiai perjungia kanalą.
Vienoje ar kitoje televizijoje prieš srovę, bet nekeisdama savo stiliaus plaukia Audrė Kudabienė.
O štai iš vieno projekto į kitą perkeliamas TV3 brangakmenis Marijus Mikutavičius realybės šou „Paslapčių namai” suporuotas su Agne Grigaliūniene.
Nežinia, kuris šiame tandeme jaučiasi geriau, bet scenos vienišius Marijus (nuoširdžiai linkiu jam susirasti porą asmeniniame gyvenime), regis, mieliau svetimas paslaptis žvejotų vienas.
Netrukus ekranuose vėl pamatysime Nomedą Marčėnaitę. „Lietuvos ryto” televizijos prodiuseriams nekilo noro eksperimentuoti ir ieškoti poros šiai išraiškingai menininkei. Kaip kad buvo šovę į galvą prieš kelerius metus TV3 eteryje šmėkštelėjusios pokalbių laidos „Be grimo” kūrėjams.
Tuomet dviejų brandžių moterų — Nomedos ir Daivos Tamošiūnaitės-Budrės — duetas iširo ir galiausiai laidą jos vedė pakaitomis.
Naujoji pokalbių laida, pradedama rodyti balandžio 8-ąją, vadinasi „Kitaip. Su Nomeda”. Vedėja iš savo pašnekovų — išskirtinių asmenybių — tikisi ypač atvirų prisipažinimų. Tikėkimės, kad būtent tokių asmenybių jai ir nepritrūks.
