Ar visuomenė pasitiki institucija, kuriai yra siūloma didinti finansavimą? Kaip kito tas pasitikėjimas, priklausomai nuo sistemos finansavimo dydžio? Kaip ta institucija efektyviai tvarkėsi su jai skirtomis lėšomis? Ar buvo pajėgi apsisaugoti nuo galimo lėšų panaudojimo ne pagal paskirtį, jų švaistymo bei grobstymo? Koks buvo likimas pareigūnų, įžvelgusių pažeidimus sistemoje? Jie buvo įvertinti ar su jais susidorota?
Jau daug metų Lietuvos gyventojai labiausiai pasitiki ugniagesiais, kurie taip pat yra Vidaus reikalų sistemos dalis, bet, kai tik kyla kalba apie šios sistemos finansavimą, iš karto prabylama apie policiją. Kodėl?
Policija yra viena iš skaitlingiausių šios sistemos struktūrų. 1999 m. joje dirbo apie 20 tūkst. pareigūnų. Per beveik 15 metų jų sumažėjo beveik per pusę. Dabar skaičiuojama, kad policininkų yra apie 11 tūkst. Tai didelė jėga. Ji gali daug prisidėti prie viešosios tvarkos palaikymo Lietuvoje.
Gaisrininkų palaikymą visuomenėje labai įdomiai apibūdino šviesaus atminimo tautos poetas Marcelijus Martinaitis. Savo kalboje Lietuvai prieš metus Seime jis apgailestavo, kad visos valstybės institucijos nepasižymi šalies visuomenės palaikymu, išskyrus ugniagesius.
O ugniagesių išskirtinę padėtį visuomenėje poetas paaiškino tuo, kad jie yra paskutiniai, o gal vieninteliai, kurie ateina po griuvėsiais ieškoti gyvų žmonių. Perfrazuodami šiuos žodžius galėtume pasakyti, kad policininkai yra vieninteliai tie, kurie gali apginti nuo banditų, pasikėsinimo į žmonių sveikatą ir gyvybę, užkirsti kelią vagystėms, grobstymams.
Bet, ar apgina? Čia ir yra esminis klausimas. Skandalingai nuskambėjo istorija apie tai, kaip policija ignoravo žudomos moters pagalbos šauksmą. Neprideda palaikymo visuomenėje suvokimas, kad neretai ne policija gaudo kelių erelius, o pati elgiasi, kaip kelių ereliai, kai atskiri pareigūnai neblaivūs traiško žmones gatvėse.
O koks yra tų pareigūnų likimas? Sistema nuo jų atsiribojo, tai faktas, bet, ar jie gavo pagal nuopelnus? Ar nebėra policininkų, kurie net be reikalo švilpia gatvėmis, plentu tokiu greičiu, lyg skubėtų į neatidėliotinos svarbos operaciją, nors galbūt tik šiaip važiuoja. Ar nebėra policininkų, imančių kyšius už kelių eismo taisyklių pažeidimus?
Pagaliau, kaip reaguoja pati policija į tai, kai žmogui atsitiko nelaimė? Ar Seimo narys ir eilinis pilietis yra vertinamas vienodai? Šio straipsnio autoriui teko pačiam su tuo susidurti.
Kai buvo pavogtos dalys nuo automobilio, esant Seimo nariu, į kiemą netrukus atvyko policijos ekipažas ir po kurio laiko vagis rado, tačiau, kai to jau paprašė eilinis žmogus, visuomenininkas, reikėjo važiuoti į policijos skyrių, klausytis jų abejonių, ar buvo ten iš viso kokia nors vagystė ir galų gale pateikta tokia išvada, kurią gavus nebuvo kaip kreiptis draudimo dėl žalos atlyginimo: „nesant pakankamai duomenų, nėra pagrindo tvirtinti.“
Policijos vadovai, matyt, pasakytų, kad tai yra tik pavieniai atvejai ir dėl jų nereikia daryti išvados apie visos sistemos darbą. Visiškai sutinku, kad sistemoje yra ir gerai, sąžiningai dirbančių policininkų, o jiems skaudu dėl tokio kitų savo kolegų elgesio. Ir vis dėlto, pabandykime atsakyti į klausimą, ar keitėsi visuomenės akyse požiūris į policiją, priklausomai nuo jos finansavimo.
Gal tai lemia ir kiti faktoriai? Be to, jeigu kalbėti apie papildomą finansavimą, ar reikia kalbėti apie visos sistemos finansavimą, ar tik apie priedus prie algos konkretiems pareigūnams: policininkams, gaisrininkams ir kitiems, kad to finansavimo nepaglemžtų kitos sistemos išlaidos, kai patys eiliniai pareigūnai to lėšų padidėjimo taip ir nepajunta.
Vertinant sistemos finansavimą, taip pat reikia atsižvelgti ir į joje dirbančių žmonių skaičių. Pats didžiausias vidaus reikalų sistemos finansavimas buvo krizės išvakarėse: 2008 metais. Tada sistemoje dirbo virš 15 tūkst. pareigūnų, o jos finansavimas buvo 857 mln. litų. Policija tada buvo viena geriausiai finansuojamų struktūrų valstybėje. Ar dramatiškai pasikeitė situacija krizės metu?
Kaip ir kitose gyvenimo sferose, policijai finansavimas sumažėjo. 2013 m. yra numatyta skirti 630 mln. litų, bet beveik 5 tūkst. žmonių susitraukė ir pati policijos sistema. Vadinasi, jeigu lėšos sistemos viduje būtų paskirstomos efektyviai, tai ir eilinių policininkų darbo užmokestis neturėjo labai stipriai nukentėti. Bent jau neturėjo nukentėti labiau, nei kitų sferų darbuotojų, nors turime pripažinti, kad visų jų finansuojamų iš biudžeto atlyginimas krito stipriai krizės metais.
O kaip skyrėsi policijos palaikymas visuomenėje, priklausomai nuo lėšų dydžio, skiriamų policijai? Jis nekito. Netgi priešingai: 1998 m. pasitikinčių policija Lietuvoje, remiantis visuomenės apklausų agentūros Vilmorus duomenimis buvo tik 17 proc, kai tuo tarpu nepasitikinčių – net 51 proc.
Šiandien Lietuvos policija pasitiki jau 42 proc. apklaustųjų, o nepasitiki – tik 21, 3 proc. Vadinasi, mūsų pasitikėjimą valstybės institucija lemia ne tik finansavimo dydis, bet ir kiti faktoriai, įskaitant vadovavimą policijai bei sugebėjimą pačiai tvarkytis su vidinėmis sisteminėmis bėdomis. Be to, ir pačios policijos elgesys visuomenės atžvilgiu, jautrumas piliečių lūkesčiams.
Šiandien policijos vadovai dažnai kalba, jog pokyčiai policijos sistemoje, sugebėjimas įveikti vidines problemas, piktnaudžiavimą prasidėjo nuo Imuniteto tarnybos sukūrimo policijoje. Bet tai yra tik dalis tiesos. Aiškintis piktnaudžiavimus sistemos viduje pradėta dar iki Imuniteto tarnybos sukūrimo, kai iškelta byla dėl galimo lėšų plovimo, statant areštines. Žiniasklaidoje kalbėta, kad ta teisė buvo atiduota vienai kompanijai, turinčiai ryšių su aukštais policijos pareigūnais. O juk tai yra tų pačių milijoninių lėšų panaudojimas, kurių stoka taip skundžiasi eiliniai policininkai.
Atlikti buvo ir kiti vidaus tyrimai. Pavyzdžiui, paaiškėjo, kad nemaža dalis lėšų, skirtų policijai nuėjo automobilių nuomai. Pateikti kaltinimai, kad vien toks Policijos logistikos policijos centras apie pusę automobilių ne pirko, o ėmė nuomai.
Kodėl taip daryta, matyt, paaiškėtų, kas nutiko tiems automobiliams po trijų metų nuomos. Ar jų neįsigijo pusdykiu aukšti policijos pareigūnai? Kai panašia praktika užsiima Seimo nariai kyla didžiulis triukšmas, o kai tuo užsiima institucija, turinti saugoti įstatymus nuo piktnaudžiavimo, iki šiol buvo kapų tyla. Atskleista ir kitų neteisėtų veiksmų. O kas nutinka pareigūnams, išaiškinusiems tokius pažeidimus? Kodėl po to jie yra patys nušalinami nuo darbų, aiškinant, kad ir dėl jų veiklos kilo neaiškumų?
Iki šiol neatsakytas ir į kitą klausimą: jeigu policininkų atlyginimas yra nedidelis, kodėl kai kurie ne tik šalies policijos vadovai, bet ir rajono masto aukšti pareigūnai sugeba pasistatyti prabangius namus?
Po vieno kritiško reportažo šalies policijos vadovas Saulius Skvernelis atsakė į klausimus, bet kiti šiame įvardinti policijos pareigūnai tylėjo. Pagaliau, ar tai tik žurnalistų reikalas? Ar atsakymo neturėtų ieškoti Valstybinė mokesčių inspekcija? Ar ne aukštų pareigūnų sukurto turto kilmė turėtų būti patikrinta pirmiausia? Juo labiau tų, kurie skundžiasi, kad sistema, kurioje jie dirba yra labai žemi atlyginimai.
Atlyginimai eilinių policininkų tikrai yra maži, bet kadangi šioje sistemoje, kaip, matyt, ir ne vienoje kitoje mūsų valstybėje yra problemų su efektyviu lėšų panaudojimu, geriausia būtų galvoti ne apie papildomą visos sistemos finansavimą nepasibaigus krizei, o apie darbo užmokesčio padidinimą. Ir sistema turėtų neleisti, kad būtų susidorojama su pareigūnais, kurie tas negeroves iškėlė.
Tada pati sistema imtų keistis į gera. Žinoma, policijai dar reikėtų vengti būti įveltai ir į galimybę būti panaudotai, kaip priemonė politikų susidorojimui su visuomene. Tai yra nemažiau svarbu, nei efektyvus lėšų panaudojimas sistemos viduje.
Jeigu šias problemas išspręstume, galėtume atsakyti: tikrai pasitikime savo šalies policija, kaip ja pasitiki žmonės Anglijoje, JAV ar kur kitur, kur policija tarnauja visuomenės, piliečių, o ne atskirų pareigūnų, nusikaltėlių ar politikų interesams.
