Jeigu artimiausiu metu pasitaikys proga lankytis kokiame nors baikerių klube, šios ministrės pavardės garsiai ištarti, nepalydint keliais keiksmažodžiais, nerekomenduočiau.
B. Vėsaitė toliau linksmina žmoniją. Ypač tada, kai pradeda pasisakinėti temomis, esančiomis anapus jai patikėtos ministerijos reguliavimo sferos ribų. Pastaroji jos citata, interneto socialiniuose tinkluose sulaukusi pelnyto išjuokimo, skirta motociklininkams.
„Šitos kategorijos vairuotojai liaudyje vadinami potencialiais organų donorais,” - pasakė ministrė.
Vargu ar kas drįstų argumentuotai nepritarti donorystės propagavimo idėjai, bet toks motociklininkų išskyrimas, mano supratimu, nėra etiškas, kaip neetiška būtų cituoti kaip „liaudyje vadinama“ pati B. Vėsaitė. Užuomina, kad donoryste ji susirūpino ieškodama sau smegenų donoro - vienas iš švelniausių tos liaudies, tai yra anoniminių interneto komentatorių, teiginių.
Nenumaldomas politikų siekis būti ar bent atrodyti kuo artimesniais liaudžiai verčia juos kalbėti taip, kad suprastų ne tik kolegos Seime ir Vyriausybėje, politologai ir žurnalistai. Sudėtingas kalbėjimas, nesugebant žinios, kurią nori pasakyti, išversti į kalbą, suprantamą net ir nebaigusiems pagrindinės mokyklos arba per kelis dešimtmečius švariai išskalavusiems savo kaukolės vidų stipriaisiais naminio skiedimo gėrimais, buvo tapęs rimta ankstesnės vyriausybės bėda.
Pirmaisiais sunkmečio metais tai buvo vadinama socialiniu nejautrumu, o vėliau tiesiog arogancija. Kai B. Vėsaitės pirmtakai Dainius Kreivys ir Rimantas Žylius kalbėdavo apie Lietuvos galimybes tapti paslaugų eksporto lydere Šiaurės Europoje ir apie patentų komercializavimo lygio auginimą, žmogus prie televizoriaus iškart griebdavosi nuotolinio valdymo pultelio. Pirmiausiai todėl, kad jam buvo nemalonu suvokti savo išmanymo ribas.
Štai kodėl šios Vyriausybės narių vertinimai, išsakomi viešojoje erdvėje komentatorių ir ekspertų, taip skiriasi nuo visuomenės nuomonių tyrimų rezultatų. Dvi Lietuvos atsirado ne todėl, kad antroji nespėja paskui pirmąją. Jos juda į priešingas puses, mums tampa vis sunkiau susišnekėti tarpusavyje. O kadangi antroji Lietuva yra maždaug du kartus skaitlingesnė už pirmąją, jos simpatijas pelnyti ne mažinant socialinę atskirtį, o tik išmokus komunikuoti jos kalba.
Todėl neetiškas B. Vėsaitės pasisakymas apie motociklininkus jos populiarumo reitingams nepakenks. Žmogus prie televizoriaus juk girdėjo tą posakį gal per „Naša Raša“, gal per kokį Michailo Zadornovo šou ar agitbrigadų šventę ir smagiai iš jo žvengė. Be to ir tie motociklininkai kelyje jį tik erzina, o čia ministrė tiesiai šviesiai sako: „Išdygimas prieš nosį kaip iš po žemės nėra sveikintinas dalykas.” Kaip tik tai, ką nori girdėti nedraustu surūdijusiu „pasatu“ iš šalutinio žvyrkelio į magistralę išropojanti liaudis.
Pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais labiau už prof. Vytauto Landsbergio akinius ir barzdelę liaudį erzino jo subtilus ir visiškai nesuprantamas humoras. Norite prajuokinti - paslyskite ir pargriūkite arba viešai ir garsiai nusiperskite. Liaudis tai supras. Bet tik ne landsbergišką ironiją. Todėl šiai opozicinei partijai jokiu būdu negalima rinkti savo pirmininku Profesoriaus. Deja, netinka net ir Algis Ramanauskas, nes Žmogus prie televizoriaus jo neskiria nuo suvaidintų personažų.
Švietimo epochos mąstytojai tikėjosi, kad lavinant ir šviečiant visuomenę ji savaime tobulės. Mūsų politikai ilgą laiką tikėjosi, kad pakanka išvedžioti po šalį šviesolaidžio kabelius, nemokamai išmokyti visus pensininkus naudotis internetu ir visuomenė kaip mat taps išmani ir skaitys kaip „The Economist“ giria Lietuvos pasiekimus stabilizuojant viešuosius finansus.
Kol nepamato, kad jų „Facebook“ draugais tapę rinkėjai vietoje to patinkina ir dalijasi vaizdo įrašu „Patys didžiausi papai, kokius esu matęs!“.
