Nereikia būti pripažintu mados vedliu ir turėti dizainerio išsilavinimą, kad užuostum pasimetimą vertybėse, ypač kai jau per atstumą tvoskia provincialumu nuo į viešąją erdvę patekusių vaizdų iš furšetų ir pristatymų, kur renkasi, kaip įprasta sakyti, išskirtinė publika.
Šviežiausi įvaizdžio gaivalai ir nesusipratimai prasprogsta pavasario mados šventėse. Ten – ypatingai didelė skonio spragų bei anomalijų koncentracija.
Atmetus visas etiketo įmantrybes ir stilistines smulkmenas bei vieną kitą padorų, gėdos nedarantį atvejį, šioje margoje kaip prekybos centruose pardavinėjami pastovėję dažyti velykiniai kiaušiniai minioje vadovaujamasi principu: kuo labiau aplinkiniams akį rėžia spalvų ir bet kaip sulopytų medžiagų nesuderinamumas, kuo daugiau sintetikos, kuo daugiau raukinukų, kaspinėlių, kuo kelnės labiau apdribusios ir primena maišą su įtaisytomis sauskelnėmis, tuo esą aukštesnis išmonės ir ironijos lygis.
Aiškėja, kad tautiečiams pasisiūdinti arba įsigyti paprastus, bet ne prastus rūbus arba apsirengti provokuojamai, bet ne baisiai, o jei ką nors mėgdžioti, tai elegantiškai yra didis menas, retenybė.
Ir nereikėtų stebėtis, kad pakylą daugiausia valdo originalumas, suadytas gariūninėmis siūlėmis. Juk dauguma besiveržiančių į blizgių žurnalų viršelius ir iš pasitenkinimo aimanuojančių nuo savo atvaizdo blizgučių mėgėjų yra atėję iš to paties – beveislių prasčiokių būrio be kilmės ir kastos.
Lietuvoje nėra prarajos, jokio realaus atotrūkio tarp laikomų aukštesniais ir žemesniųjų, tarp tų, kurie turi galimybę pasimaivyti, ir tų, kurie liko seilę varvinančių stebėtojų vaidmeny. Tai išduoda susiklosčiusi istorija ir taip supuolusios politinės aplinkybės, kad lietaus krašte neliko aristokratijos nė užuomazgos, o mėlyno kraujo kūneliai sunaikinti, ir visi, nepriklausomai nuo piniginės storio, ilgainiui socialiai bei kultūriškai susilygino.
Be to, užtenka vien į paviršių iškilusio stiliaus. Susimetęs į tirštą puošeivų krūvą, jis itin aiškiai išryškina tautos pomėgius ir polinkius. Pavyzdžiui, prisirišimą prie klastočių.
Vakarėlių pažibų neglumina, kad jie apsiperka arba dirba vadybininkais padirbtų versačių krautuvėse. Svarbu, kad tviskėtų garsus prekės ženklas. Aplenkia suvokimas, jog tam tikrų mados kūrėjų ir firmų siūloma apranga, avalynė vertinama pirmiausia ne dėl gražaus raidžių derinio, o dėl per dešimtmečius gerą vardą pelniusių gamintojų garantuojamos kokybės. Laikantis šio pragmatiško požiūrio, dizainerio ar kompanijos vardas praranda bet kokią prasmę, jei gaminys yra suklastotas.
Beje, Kinijoje, kur imitacijos ir kopijos masiškai dauginasi, mados nesusipratėliams bent yra alternatyva. Bėdžiai, besitaikantys į tam tikrą lygį, gali rinktis patį pigiausią trumpalaikį šlamštą, apgaubtą labai girdėtais, tik vos ne vos kitaip užrašomais ir tariamais pavadinimais, kaip antai „Mike“, „Calvin Clain“, „Cucci“.
Keista, kad tokių klastingų etikečių drapanų, apavo bei aksesuarų nėra Lietuvos prekybos centruose – gintarinei tautai ši atvira apgaulė labai tiktų, atsižvelgiant į karaliaujantį potraukį viskam, kas nevertinga ir prasta, o kad kokia viena raidė ne taip parašyta – koks skirtumas.
Šiandien galime mėgautis originaliais pavadinimais. Tiesa, po jais dažniausiai slepiasi bent vienas iš dviejų trūkumų – gaminys būna arba brokuotas, arba skirtas Azijos rinkai.
Pirmu atveju, lentynas ir kabyklas pasiekia garsių gamintojų aprėdai, kurie laikomi netinkamais prekiauti išsivysčiusiose valstybėse – rūbas, batas su defektais tiesiog negali atsidurti ant prekystalių. Tarkime, Švedijoje nė per karščiausius išpardavimus su 75 procentų nuolaida nerastume tokių nevykusių modelių, prekiaujama vien kokybiškais.
O Lietuvoje netobulai pasiūti, pažeisti audinių likučiai, vandeniui nepralaidūs, bet jį praleidžiantys – įdomus paradoksas – batai, kuriuos prekiautojai iš užsienio tiekėjų sandėlių įsigyja pusvelčiui, greičiausiai pigiau nei už savikainą ir negrąžinamai, brukami kaip naujutėliai visaverčiai, maža to, brangiau už Vakaruose parduodamus normalius naujausios kolekcijos originalus.
Pirkėjui pareiškus pretenziją dėl broko ir priminus tvarką dėl prekės garantijos ir pinigų grąžinimo termino, paprastai pardavėjai ima plūstis ir įžūliai atsikalbinėti. Tuomet nelemtas pirkinys perduodamas tų pačių suinteresuotų prekiautojų suburtai mistinei ekspertų grupei.
Atsakymas vilkinamas arba suformuluojamas, žinoma, pardavėjų naudai. Tuomet galima kreiptis tiesiai į Valstybinę ne maisto produktų inspekciją dėl gaminio kokybės įvertinimo, tačiau kam tai rūpi?
Reikia pripažinti, kad brokui keliai atviri dėl pačių pirkėjų elementariausių žinių apie vartotojų teises, galiausiai - reiklumo stokos. Todėl Lietuvoje vietą be problemų atranda ir drabužiai bei avalynė, gaminta specialiai kinams.
Aprėdus, pritaikytus skirtingoms rinkoms, iš dalies galima palyginti su „McDonald's“ valgiais, kurie ruošiami atsižvelgiant į vietinių gyventojų mitybos įpročius. Antai Kinijoje pyragėlių tešla būna prikimšta žirnių košės. Cepelinų mėgėjų šalyje toks skonis neprigytų. O štai žinomų etikečių rūbais, pasiūtais smulkučiams rytiečiams, augalotų ir įmitusių nuo tų pačių cepelinų artojų gimtinėje prekiaujama kone masiškai.
Galima įtarti, kad atėjusi standartų neatitinkanti partija, jeigu lietuvis, ieškantis L dydžio striukės, vos ne vos įsispraudžia į XL arba XXL pažymėtą drabužį. Arba marškiniai atrodo kaip išaugtiniai, su akivaizdžiai per trumpomis rankovėmis, galbūt veržia krūtinę. O 44 ar 45 dydžio firminius batus avintis pilietis negali kojos įkišti nė į 47 dydžio sportbačius.
Tarp kitko, Kinijoje rūbai, didesni nei L dydžio, ir didesnei pėdai skirta avalynė įprastai gaminama išvis nesilaikant jokių proporcijų. Net originalams keliami kiek kitokie, paprastai ne tokie aukšti, kokybės reikalavimai. Tik kelios firmos išlaiko kokybės lygį ir europietiškų išmatavimų standartus, kaip antai „H&M” ir „Timberland”.
Jei pripažintų prekės ženklų gerbėjai pas mus lengvai mulkinami, tai ką jau kalbėti apie tuos, kuriuos tenkina bet koks bevardis ir bevertis skarmalėlis, pardavinėjamas už neadekvačiai didelę kainą.
Oriai pakabinta palaidinė už 200 litų, ant kurios auksinio atspalvio siūlais išraitytas neegzistuojančių italų mados namų pavadinimas su prierašu „Made in Italy“, arba itališki Uzbekistane, o gal Rumunijoje gaminti ilgaauliai batai, kurie nutrins kojas iki žaizdų, o kulnus teks pakalti jau po savaitės avėjimo, pažangesnėse ES šalyse, kaip Italija ar Prancūzija, atsidurtų tose kelių kvadratinių metrų krautuvėlėse, į kurias užsuka į kalnus sumestų, iki 10 eurų kainuojančių drabužių ir avalynės ieškantys skurdžiausi gyventojai, paprastai darbininkai migrantai ir stoties prostitutės.
O toks chlamas pas mus pardavinėjamas kaip vidutinio brangumo produkcija ir labai vertinamas butaforinės aukštuomenės. Juk ne visi žvaigždėmis save laikantys vietiniai personažai vaikosi būtinai garsių etikečių ir jų klastočių.
Kai kurie dabitos tiek pažengę, kad atvirai džiaugiasi pasiekimu, jog apsipirkinėja visai ne Gariūnuose ar prekybos centruose, o per internetines Azijos parduotuves, ir šitaip esą sutaupo šimtus litų, nes parsisiųsti tuos pačius kiniškus fufliakus tiesiai iš gamintojų fabrikų yra žymiai pigiau, nei juos pirkti iš didelį antkainį užsimetusių Rytų Europos spekuliantų.
Įžymybių, močiučių ir tetų pavyzdžiu sekančios jaunos mamos savo vaikus irgi nuo mažų dienų moko, jog geriau drabužiai ar kiti daiktai „prastesni, bet blizgesni ir daug, kad galima būtų kuo dažniau keisti, nei vienas geras, bet nepastebimas ir vis tas pats“.
Ši vertės ir kokybės niekinimo filosofija prasiskverbusi visur, o ryškiausiai sublizga būtent ant garsenybėmis save tituluojančių visuomenės veikėjų kūnų. Tai išduoda, kad Lietuva yra tinkama terpė brokui ir klastotėms. Ne tik mados srityje.
O atsišaudymas „kas kaip nori, tas taip rengiasi, svarbu, kad žmogus jaustųsi laimingas“ arba „jei rūbas nepatinka, tai nepirk ir važiuok į Milaną“, čia temiškai visiškai nedera – kaip laidos vedėjai įpirštas žalias diržas prie rožinio švarko su violetinėmis kvarbatkomis.
Vis dėlto, problema ne ta, kad Lietuvoje nėra mados kultūros ar ji labai silpna, o kad nuo to, ką žmonės renkasi ir su kuo taikstosi, priklauso pasaulio požiūris į mus. Beje, irgi ne tik mados srityje.
