Tai nereiškia, kad dalį Seimo narių norėta patraukti baudžiamojon atsakomybėn nepagrįstai.
Sprendimą atmesti prokurorų prašymą dažniausiai lemia politiniai interesai, kartais parlamentarų asmeninės simpatijos ar net atsitiktinės aplinkybės.
Antai ankstesnis Seimas nepanaikino eismo įvykį sukėlusio konservatoriaus R. Kupčinsko teisinės neliečiamybės todėl, kad už tai balsavo tik 65 parlamentarai, o sprendimui reikia 71 balso.
Seimas atmetė prokurorų prašymą naikinti ir korupcija įtariamo buvusio „tvarkiečio” E. Lementausko neliečiamybę, tačiau šiam baigus kadenciją sugrąžino jį į teisiamųjų suolą.
Ypač daug triukšmo sukėlė Seimo atsisakymas 2004 metais naikinti dviejų tuometės valdančiosios koalicijos atstovų V. Andriukaičio ir V. Kvietkausko bei opozicijoje buvusio A. Vidžiūno teisinę neliečiamybę.
Jie buvo įtariami susipainioję su bendrove „Rubicon Group” ir viešai net patys prašė kolegų leisti jiems apsiginti teisme.
Bet ir patenkinus prokurorų prašymą naikinti teisinę neliečiamybę neretai kyla politinių aistrų banga, kiršinama visuomenė.
Balsavimas dėl N. Venckienės sukėlė dar neregėtą Seimą apgulusių jos šalininkų įtūžį.
Neliečiamybės panaikinimui pritarusiems parlamentarams teko atlaikyti didžiulį spaudimą, jie buvo išvadinti išgamomis, budeliais, žvėrimis, aidėjo prakeiksmai jiems sudegti pragare.
Maža to, panaši isterija Seime vėl gali pasikartoti, nes prokuratūra neatmeta galimybės dar kartą prašyti naikinti teisinę neliečiamybę „Drąsos kelio” frakcijos seniūnei, jei tektų jai pareikšti įtarimų dėl nužudyto Kauno teisėjo J. Furmanavičiaus šmeižto.
Jau ir patys politikai kalba, kad tokie atvejai gerokai sutrikdo Seimo darbą, ir svarsto, ar nereikėtų atsisakyti teisinio imuniteto.
Iš tiesų demokratinėje valstybėje lyg ir nėra jokios būtinybės ginti parlamentarus teisinio imuniteto skydu, nes nuo persekiojimo už politinę veiklą ar pažiūras juos turėtų apsaugoti įstatymai ir teisinė sistema.
Juk įstatymų leidėjų teisinės neliečiamybės tradicija kilo Didžiojoje Britanijoje dar 1667 metais, kai parlamentarai baiminosi, kad jiems gali keršyti į sostą grįžęs Stiuartų dinastijos atstovas Karolis II, kurio tėvas Karolis I britų parlamento sprendimu buvo nukirsdintas.
Po Didžiosios prancūzų revoliucijos parlamentarų teisinės neliečiamybės principas buvo įrašytas Prancūzijos 1791 metų konstitucijoje, bet į valdžią 1793–1794 metais atėję jakobinai jo visiškai nepaisė ir daugybę įstatymų leidėjų giljotinavo.
Dabartinio pobūdžio parlamentarų teisinė neliečiamybė buvo įrašyta 1849 metų Vokietijos imperijos konstitucijoje, kuri numatė, kad įstatymo leidėjai negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, išskyrus kai jie sulaikomi darantys nusikaltimą. Ilgainiui daugelyje šalių atsirado panašios teisinės normos.
Tačiau šiais laikais parlamentarų teisinė neliečiamybė tapo jau daugiau tradicija nei realia būtinybe apsaugoti juos nuo vykdomosios valdžios ar politinių konkurentų pasitelktos teisėsaugos.
Kai kurių Lietuvos politologų nuomone, Seimo narių teisinė neliečiamybė jau ne saugo juos nuo galimo politinio persekiojimo, o paikina, padeda išsisukti nuo teisinės atsakomybės, leidžia pasijusti išskirtiniams.
Juk vis daugiau parlamentarų sulaukia teisėsaugos dėmesio dėl akivaizdžių teisės pažeidimų – kai sulaikomi neblaivūs prie vairo ar įtariami juodosios buhalterijos manipuliacijomis.
Net jei iš tokių ir atimama teisinė neliečiamybė, vis tiek jiems atsiranda papildomų galimybių vilkinti teisinį procesą, jie skatinami sudarinėti visą šalies politinę sistemą kompromituojančius politinius sandėrius.
Pavyzdžiui, balsuojant dėl Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje teisiamų trijų „darbiečių” visa „Drąsos kelio” frakcija, išskyrus A.Patacką, pasisakė prieš jų teisinės neliečiamybės panaikinimą.
Atsidėkodamas V. Uspaskichas užvakar aršiai pasisakė prieš teisinės neliečiamybės atėmimą iš N. Venckienės, nors abu parlamentarai yra viešai pareiškę, kad tarp jų politinių įsitikinimų ir vertybių – gili praraja.
Žinoma, atsisakyti Seimo narių teisinės neliečiamybės nėra paprasta, nors jau nemažai parlamentarų kalba, kad tam pritartų. Mat tai Konstitucijos norma, kurią pakeisti sunku.
Labiau tikėtina, kad Seimas ryžtųsi tiesiog supaprastinti teisinės neliečiamybės naikinimo procedūras, numatytų atvejus, kai tai būtų daroma be jokių balsavimų.
Patvirtinti tokius pakeitimus būtų gerokai lengviau nei apskritai atsisakyti parlamentarų teisinės neliečiamybės.
Vienaip ar kitaip, vis aiškiau matyti, kad Seimo narių teisinė neliečiamybė kenkia šalies parlamentarizmui ir jau laikas užkirsti kelią piktnaudžiavimams šia teise.
