Klaipėdietis gydytojas psichiatras Albertas Kemundris pastebi, kad žmones išsekina kasdienė kova už būvį, į kurią, norime to ar ne, esami įtraukti visi: „Nors manome esą laisvi, iš tikrųjų tik nedaugelis gali mėgautis laisve. Tai itin veržlūs, talentingi, išskirtinių gabumų žmonės, tačiau dauguma tokie nėra. Panašu, kad vis labiau klimpstame į vergovę - mus slegia mokesčių pančiai, skolos, baimė prarasti darbą, būstą, esame apriboti iš visų pusių, kol galiausiai pasijuntame bejėgiai.“
Dvasinės ligos – tai organizmo reakcija į besikeičiantį gyvenimo ritmą, prie kurio prisitaikyti pavyksta ne visiems. „Žmonės sunkiai ištveria sunkmetį. Dalis nusivilia gyvenimu, nes praranda turtą, darbą, žlunga santykiai šeimoje. Susirgusių dėl šių priežasčių nemažėja, o, sakyčiau priešingai – daugėja“, - teigė Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo Ūmios psichiatrijos skyriaus gydytojas A. Kemundris.
Neranda jėgų kovoti
Psichikos sveikatos specialistams labiausiai nerimą kelia tai, kad depresija ir kitomis sunkiomis ligomis serga vis jaunesni žmonės. „Dažnai pas mus atveža paauglių, kurie bando žudytis - nuodijasi, pjaustosi. Sunkiai suvokiama, kad tokie jauni žmonės visai nebebrangina savo gyvybės ir gyvenimo, labai lengvai jo atsisako“, - pastebi medikas.
Lengvai palūžtama tada, kai gyvenimas kuriamas vien ant materialaus pagrindo, nepaklojus tvirtų dvasinių pamatų. Medikai liūdnai pripažįsta: žmogų pražudo jo begalinis noras būti pirmam, geriausiam, kuo daugiau uždirbti ir patirti visus įmanomus malonumus. Tik kas laukia po to? „Menkiausia nesėkmė, ir jau puolama žudytis, nebelieka dvasinės atramos, vidinių moralinių nuostatų, dėl ko būtų verta gyventi, susigrumti su sunkumais ir juos įveikti. Mūsų vaikai darosi neatsparūs sunkumams“, - nelinksmą išvadą padarė A. Kemundris.
Tėvams irgi reikia pagalbos
Didžiulę klinikinę patirtį sukaupęs medikas pastebi, kad karštligiškai siekdami neatsilikti žiauriose išgyvenimo lenktynėse pamirštame patenkinti esminį poreikį – džiaugtis meile ir gerumu grįstais tarpusavio santykiais. Į psichiatrijos ligoninę patenka ir, rodos, viskuo apsirūpinę žmonės, kuriems sėkmės ir turto daugelis galėtų pavydėti. Juos sugniuždo artimojo išdavystė, žlugę santykiai šeimoje, bendruomenėje. „Žmogiškas ryšys ir gerumas – štai ko mums labiausiai trūksta. Daugelis žmonių visiškai susvetimėję, atsiriboję, užsidarę savyje. Jei žmogus linkęs į depresiją, ištikus sunkumams, jam natūraliai kyla noras atsiriboti net nuo artimiausių žmonių. O kai nelieka paramos iš artimųjų, jis likęs vienas mūšio lauke kapituliuoja“, - aiškino specialistas.
Žaibišku greičiu tobulėjančios technologijos jau ankstyvoje vaikystėje leidžia patirti ir pažinti tai, ką daugelis iš mūsų patyrė būdami suaugę: „Penkerių metų vaikas jau puikiai naršo internete, be vargo gali surasti ir sužinoti viską, kas jam rūpi. Virtuali erdvė įtraukia jauną žmogų, šis gauna milžinišką kiekį informacijos be jokios atrankos, žiūri filmus, kurie skirti suaugusiems, žaidžia žaidimus ne vaikams. Būdami dvasiškai dar nesubrendę, jie nėra pajėgūs viso to įsisąmoninti, o rezultatas – visko persisotinę ir tarsi atbukę paaugliai, nebeturintys ko siekti. Jiems būtinas artimas ryšys su tėvais, tačiau ir šie prapuolę stengdamiesi uždirbti ir išgyventi.“
Liga smogia nelauktai
Psichikos ligos neretai užklumpa lyg iš giedro dangaus. Medikams dažnai tenka gydyti iš emigracijos grįžusius lietuvius, kurių planus susikurti geresnį gyvenimą netikėtai sužlugdo negailestinga diagnozė. „Tėvai išlydi į užsienį sveiką vaiką, o jis grįžta jau ligonis. Žmogus palūžta netekęs darbo, pinigų. Kai kurie suserga depresija, yra ir šizofrenijos, kitų sunkių ligų atvejų. Liga apverčia gyvenimą, iki tol labai artimai bendravęs su artimaisiais, susirgęs žmogus staiga ima juos kaltinti, tampa priešiškas, svetimas, tai dar labiau skaudina visą šeimą“, - pasakojo gydytojas psichiatras.
Treji metai – toks jauniausias Vaikų skyriaus pacientas. Tai dažniausiai hiperaktyvūs, elgesio sutrikimų turintys socialinės rizikos šeimų vaikai. Daugelis iš jų ankstyvojoje paauglystėje jau pažinę alkoholio, narkotikų skonį. Ligoninėje medikams tenka beveik neįmanoma užduotis – atpratinti šiuos vaikus nuo kvaišalų, padėti jiems atsistoti ant kojų, nors patys liūdnai pripažįsta – tokie atvejai išimtis.
Padeda ir nuoširdus žodis
A. Kemundris apgailestavo, kad visuomenė vis dar per mažai žino apie psichikos ligas, neretai jų nenorima pripažinti, jos painiojamos su tinginyste, aplaidumu. „Depresija sergančio žmogaus jokiu būdu negalima smerkti, vadinti tinginiu, nevykėliu. Jeigu jaunas ir fiziškai sveikas žmogus per dienas guli lovoje, tai labai rimtos ligos požymis, tokiam žmogui būtina padėti“, - teigė medikas.
Vienas iš depresijos požymių – nenoras bendrauti net su artimiausiais žmonėmis. Neįprastas atsiribojimas ir elgesio pokyčiai turėtų priversti aplinkinius sunerimti. „Tokio žmogaus negalima palikti likimo valiai, reikia bandyti tą sieną pramušti – neįkyriai, reikia nuolat nuoširdžiai pasiteirauti, kaip jis jaučiasi, padėti, patarti, pakviesti“, - patarė gydytojas psichiatras.
